„…kiekviena diena, kaip tikras nuotykis, į kurį leidžiamės kartu su Bangučiu!“

Bangutis pas mane atkeliavo iš „Tautmilės prieglaudos“. Visiškai netikėtai pamatyta Bangučio nuotrauka jų socialiniame tinkle mane, tiesiogine to žodžio prasme, pavergė ir iškart žinojau, jog jis bus mano.  Šimtu dešimt procentu apsisprendžiau, kad būtent šiam katinėliui suteiksiu namus ir draugystę. Bangutį iš prieglaudos pasiėmiau, kai jam buvo septyni mėnesiai.

Bangutis vardą gavo visiškai netikėtai, parsivežant katinėlį namo. Su draugu ir Bangučiu sėdėdami mašinoje vis galvojom, koks vardas jam tiktų, buvo įvairiausių variantų, kol galiausiai draugas sako, jis labai panašus į Bangutį, jo kailis primena bangas. Kuo toliau, tuo labiau šitas vardas man patiko, taip jam ir prilipo.

Pirmą savaitę, kol adaptavosi, buvo atradęs saugų kampelį spintoje, lentynoje, kurioje miegojo ir praleisdavo didžiąją dienos dalį. Tačiau po kiek laiko, šis ponulis parodė savo charakterį, kuris iš tiesų yra nepaprastai žavus ir mielas. Jis žaismingas, smalsus ir tikras medžiotojas. Paradoksalu, prieglaudoje sakė, kad jis – ramus, bailokas ir vengia žmonių. Tačiau jei jis toks ir buvo, šis laikotarpis baigėsi. Bangutis mėgsta žmones, jam patinka dėmesys ir kalbinimai, o jei kas pilvuką paglosto, tai jis tą žmogų apdovanoja garsiu murkimu ir meilikavimu.

Nuo pirmos dienos su Bangučiu nėra jokių sunkumų, jis kaip tikras katinas – žino, ką, kada ir kaip daryti. Nieko nereikia mokyti. Jis neapsakomai mielas, ypač mėgsta būti nešiojamas ant rankų ir prisiglausti. Šiuo metu pats smagiausiais užsiėmimas yra stebėti pro langą ir medžioti akimis paukščius, judančius nuo vėjo medžius ir net sniegą.  Mano akimis tai pats katiniškiausias katinas, kokį teko matyt.

O kiekvieną kartą grįžus namo, nesvarbu ar nebuvau porą valandų ar dešimt minučių – visada pasitinka prie durų ir iškart leis suprasti, kad dabar turi būti mūsų laikas ir tu turi mane glostyti, myluoti ir būtinai pažaisti. Kiekvieną vakarą turime ritualą –  išsidūkti, pažaisti su visai krebždančiais ir judančiais daiktais –  va tada ir pasirodo Bangutis medžiotojas.  

Tikiu, kad tikrai neprašoviau pasirinkdama Bangutį (o kas čia žino, galbūt jis pasirinko mane? Juk likimas kartais moka nustebinti) ir priglaudusi jį iš prieglaudos. Tikiu, kad dar nespėjau jo pilnai pažinti, sužinoti jo visų monų ir gudrybių. Va ir šiandien darydami su fotografe fotosesiją  pamatėme, kad Bangutis moka pašokti. O tai bent naujiena buvo!!! Kitaip tariant, kiekviena diena, kaip tikras nuotykis, į kurį leidžiamės kartu su Bangučiu!

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė