„Tokios tyros, nuoširdžios ir besąlygiškos meilės dar niekada nebuvau patyrusi. Taip gali mylėti tik gyvūnai.“

Kiek save atsimenu, namuose visada būdavo gyvūnai – katės, šunys, triušiai ir t. t. Jų turėjome daug, nes gyvenome pas močiutę, nuosavame name. Nuo pat mažens nešdavau namo sužeistus ir beglobius gyvūnus. Vieną kartą prie namų gatvėje mašina partrenkė takso veislės šunį. Kai močiutė nematė, aš tą vargšą parsinešiau namo, bet naktį jis pradėjo inkšti ir atėjusi močiutė liepė jį nunešti į malkinę. Ten mes jam išvalėme žaizdas (buvo sužalotos kojos ir galvoje žiojėjo didžiulė žaizda), patepėm gydomuoju tepalu, pamaitinome. Taip mes jį slaugėme apie du mėnesius. Kai išgijo, tada atsirado jo šeimininkas, bet pamatęs, kad gyvūnas nebe toks, koks buvo, atsisakė jį pasiimti. Taip ir liko jis pas mus – pavadinome Džekiu.

Kitą sykį su močiute išgelbėjome mažą juodvarnį, jam buvo sužalotas sparnelis. Išgydėm ir užauginom, davėm vardą Karlas, į kurį jis visada atsiliepdavo. Kai užaugo ir sustiprėjo, paleidome į laisvę. Dar ilgą laiką jis atskrisdavo į kiemą ir garsiai karkdavo, kviesdamas mus išeiti į lauką.

Jau būdama suaugusi ir gyvendama bute, laikiau ir žiurkėnus ir jūrų kiaulytę, šunis ir kates. Dabar turiu 3 augintinius: kalytę Belą ir dvi kates – Markizą ir Gizmo.

Gizmo radau kieme prieš 4 metus. Eidama namo iš miesto, išgirdau kieme gailų miaukimą, o virš žolyno pamačiau žemai skraidančius kirus. Kadangi nė viena kiemo katė nesilaukė kačiukų, kilo įtarimas, kad čia bus svetimas. Kadangi mūsų kiemas pereinamas, o netoliese yra žemdirbių turgus, be to, buvo šeštadienis, tai didžiausia tikimybė, kad žmogus nešė kačiukus į turgų, o ko nepardavė, išmetė mūsų kieme. Priėjusi prie tos vietos, iš kur girdėjosi kniaukimas, pamačiau mažą, į delną telpančią trispalvę katytę. Ji buvo vos atakusi, gal kokių dviejų savaičių. Todėl man net nekilo minties ją palikti kieme, tuo labiau, kad kirai jau ratus suko ir apie mane. Parsinešusi namo, pamačiau, kad ji nemoka nei pati ėsti, nei lakti. Todėl pirkau pipetes ir pašildžiusi pieną kas tris valandas maitindavau. Miegoti pasiimdavau į savo lovą, pasidėdavau jos galvytę ant savo rankos ir ji ramiai užmigdavo. Dabar ji užaugusi ir tapusi tikra gražuolė. Bet, kaip sako mano dukra, Gizmo -tikra mamyčiukė. Miega tik su manimi ir tik pasidėjusi galvą man ant rankos. Jos veterinaras sakė, kad ji laiko mane savo mama.
Na, o su Markizu, arba trumpiau – Markiumi, buvo tikras detektyvas. Bet viskas nuo pradžių. Jo mamą prieš keletą metų žmonės išmetė iš namų. Kadangi ji buvo naminė katė, taigi žmonių nebijojo. Kažkokie vaikigaliai ją pasigavo ir su peroksidu išdegino Murkės visą kailį (ji tapo ryškiai rausvos spalvos), išlupo dantis. Kai ji atsirado mūsų kieme, baisu buvo pažiūrėti. Kadangi ji turėjo ilgesnio plauko kailį, jis ilgainiui tapo susivėlęs, nuo chemikalų pastiręs ir panašus į veltinį, nuo kiekvieno prisilietimo katytė krūpčiojo, matėsi, kad jai skauda visą odą. Neturėdama dantų, vaikščiojo iškišusi liežuvėlį, ėsdavo tik košeles, o nuo tokio maisto išsitepdavo snukutį. Namo gyventojai, kurie nemėgo gyvūnų,vis sakydavo, kad ją reikia pribaigti, ji serganti, nešiojanti parazitus, nors iš tiesų ji buvo sveika, tik jos išvaizda buvo klaiki, o dėl to buvo kalti patys žmonės. Atėjus žiemai, viena mano kaimynė, sena moteris, pasiėmė ją peržiemoti pas save į butą, nors pati jau turėjo katę. Atėjus pavasariui, Murkę išleido į kiemą. Jos kailis buvo natūralios spalvos, ataugęs, pati papilnėjusi. Kaimynė Aldona ją būtų laikiusi ir toliau, bet ši vis veržėsi prasmukti pro buto duris į kiemą.

Kieme mūsų globotinė jautėsi gerai, visada tupėdavo šalia laiptinės durų arba po balkonu. Na, kaip žinia, su pavasariu ateina ir meilė. Susidraugavo su kitu katinu ir… Praeitų metų liepos mėnesį atsivedė vieną katinėlį. Jų namais tapo namo sienoje buvusi niša. Ten mes visi, mylintys gyvūnus, nešdavome maistą, pieną. Kadangi ta vieta buvo gerai matoma, ją greit pastebėjo ir tie, kurie jau seniai kėsinosi į katės gyvybę. Vieną gražią vasaros dieną atsitiktinai sužinojome, kad kitos dienos rytą Murkę su jos mažyliu veš į mišką ir ten paliks. Tai geriausiu atveju, o blogiausiu, tikriausiai numanote…
Tada viena kaimynė naktį nuėjusi paėmė visą šeimynėlę ir parsinešė pas save į namus, nors pati jau turėjo šunį. Kadangi ilgai laikyti jų namuose negalėjo, reikėjo kačiukui ieškoti namų. Aš pati tada laikiau Belą, Gizmo ir Mažylę. Pastaroji sirgo akmenlige, o paskui komplikavosi į geltą. Aš pasakiau, kad ketvirto gyvūno tikrai negaliu laikyti. Tuo metu, išaiškėjus kačių dingimo faktui, tie kaimynai, kurie norėjo jomis atsikratyti, pakėlė didžiausią triukšmą, klausinėjo vaikų, gal kas matė, kas jas paėmė, stebėjo mūsų elgesį.

Praėjus maždaug kelioms savaitėms, kad ir kaip gydoma, Mažylė mirė. Ją su kaimyne palaidojom mūsų kieme prie gėlyno. Taip Markizas atsirado mūsų namuose. Dar ilgai blogieji kaimynai aiškinosi kur katės, bet taip ir nesužinojo, nors įtarė, kad pas kažkurią iš mūsų. Markizo mamą pasiėmė kitame name gyvenusi jauna mergina, kuri, sužinojusi jos graudžia istoriją, iš karto be ilgų svarstymų priglaudė savo namuose. Šį pavasarį Murkės neliko, sustojo širdelė, matyt patirtos kančios ir išgyvenimai paliko per daug gilius randus.
Markizas tapo gražiu jaunuoliu, ypač graži jo uodega, panaši į povo. Labai gerai sutaria su Gizmo ir Bela. Kol Bela buvo sveika, ji labai prižiūrėjo mažąjį liūtuką, buvo tikra jo mama. Kai kalytei suparalyžavo užpakalines kojas, Markis ateina pas ją į virtuvę pažaisti. Šiuo metu, po pusmečio gydymo, Bela jau vaikšto, nors dar netvirtai. Ji labai laiminga, kai išeiname į kiemą, nori bėgioti, bet dar neišeina, tikiuosi su laiku galės daryti ir tai.
Mano dukra Roberta taip pat labai myli gyvūnus. Dabar ji gyvena Osle, bet greitu metu grįš į Lietuvą. Iš ten parsiveža katiną, kurį jai atidavė kita lietuvė, nes pastaroji nebegalėjo jo laikyti.
Štai ir visa mano istorija, tiksliau pasakius, viena iš istorijų. Jei galėčiau atsukti laiką atgal, dabar tikrai žinočiau, kuo noriu būti – veterinarijos gydytoja, bet jau vėlu ką nors keisti. Todėl gyvūnais rūpinuosi kitaip, nors keliems iš jų noriu padaryti ką nors gero, neleisti jų skriausti ar kankinti, juk jie tokie patys gamtos vaikai kaip ir mes, bet, gaila, ne visi tai supranta. Mažieji mūsų draugai taip pat turi jausmus, moka mylėti, užjausti, laukti, liūdėti, sielvartauti, džiaugtis. Esu įsitikinusi, kad jie turi ir sielą. Tas įsitikinimas atėjo kartu su mano mylimiausios katės Mažylės mirtimi. Ją, kaip ir visus gyvūnus, pasiėmiau iš gatvės. Tai buvo mažytė, juoda, pūkuota katytė, kuri stovėjo viduryje judrios gatvės ir žvalgėsi į pravažiuojančias mašinas. Parnešta namo ji greit apsiprato su visais ir manau, kad buvo laiminga. Deja, buvo silpnos sveikatos: iš pradžių išoperavo gimdos miomą, vėliau nuo sauso maisto atsirado akmenukų inkstuose. Maitindavau specialiu maistu, vartojo vaistus, bet liga nugalėjo. Kai komplikavosi į geltą, veterinaras pasiūlė užmigdyti, nes pagerėjimo tikrai nežadėjo. Nesutikau, tik paklausiau, ar ji jaučia skausmą. Atsakė, kad ne, tik silpsta. Iki paskutinės dienos leidau vaistus, tikėdamasi stebuklo, bet jo nebuvo. Vieną naktį prabudau jausdama kažką judant lovoje. Pasirodo, kad Mažylė atšliaužė prie mano pagalvės ir prisiglaudė prie manęs, nors ligos metu ji miegojo lovos kojūgalyje. Ryte neapleido nuojauta, kad tai paskutinė jos diena. Išėjau į darbą, bet nerimas visą laiką tūnojo manyje. Vos grįžusi namo, pamačiau verkiančią dukrą. Ji klūpojo prie sofos ir laikė Mažylės letenėlę. Ši garsiai garsiai murkė, nors pastaruosius mėnesius to jau nebedarydavo. Roberta pasakė, kad ji miršta, bet iš paskutiniųjų laikosi, matyt laukė manęs sugrįžtant. Paėmiau savo mylimiausiąją ant rankų ir nešiojau po kambarį, kartodama, kad ją labai myliu ir kad ji manęs nepaliktų. Ji murkė vis tyliau ir tyliau… Dukra nepakeldama to vaizdo išėjo. Aš atsargiai paguldžiau Mažylę ant sofos, apklojau, paėmiau į delną jos letenėles ir taip atsisveikinom. Ji keletą kartų giliai įkvėpė oro, pažvelgė į mane ir išėjo… Ji tikrai laukė manęs sugrįžtant, nes mirė po pusvalandžio nuo mano parėjimo namo. Tai taip mane sukrėtė, kad iki šios dienos negaliu ramiai apie tai kalbėti. Tokios tyros, nuoširdžios ir besąlygiškos meilės dar niekada nebuvau patyrusi. Taip gali mylėti tik gyvūnai. Jie niekada neišduos, mylės tave, nesvarbu, koks tu esi, sveikas ar ligotas, turtingas ar vargšas. Jei tau bloga – ateis, prisiglaus, palaižys ranką. Jei tau skauda – katė visada atsiguls ant skaudamos vietos ir bus tikra namų vaistinėlė. Išeinant palydės iki durų, o parėjus ir atidarius buto duris, visi trys stovės prie slenksčio ir neatsidžiaugs, kad grįžai.

 

Foto – Rūta Masilionytė