Bal
11
2019
„Visuomet manėme, jog namuose yra būtinybė turėti nors vieną augintinį, tačiau kai turime juos tris, namai yra pilni meilės, juoko, šilumos ir ramybės…“
Su šeima esame suplatonosiukų gerbėjai. Dėl šios priežasties jau kurį laiką socialinėje platformoje „Facebook“ sekame gyvūnų prieglaudą „Dogspotas“. Būtent dėl šios priežasties mūsų namuose atsirado nuostabus, mažas gyvūnėlis vardu Gilė. Kai pirmąjį kartą pamatėme ją, ji buvo visa žaizdota, beveik beplaukė, liūdna ir vieniša. Tik jaučiau, kad toje nuotraukoje savo didelėmis akimis ji žiūri būtent į mane, ir tuomet supratau, jog šio šunelio vieta mūsų namuose. Šis šunelis buvo rastas miške, vos vienerių metu ji buvo išmesta. Jai vardas jau buvo paskirtas, nors, jei būtų buvus mano valia, tikrai jo nekeisčiau, nes jos ūgis ir svoris visu šimtu procentu atitinka jai duota vardą. Gilė – miniatiūrinė prancūzaitė, išmesta, sužeista tiek išore, tiek vidumi, bet šis gyvūnas atiduoda visa savo meilę savo naujai šeimai ir naujiems draugams – namų kolegoms, pirmajam šuneliui Bazui ir katinui Algiui. Kai pirmąją dieną ją atvežė į mūsų namus „Dogspoto“ prieglaudos atstovės, ji buvo baili, tačiau naiviai tikėjo būsimais namais bei nauja meile. Naujieji draugai nebuvo paprasto charakterio ir į naują kambariokę nedrįso net pažvelgti, juolab manyti, jog ji čia pasiliks.
Tačiau įdėjus šiek tiek darbo bei laiko, visi trys gyvūnai tapo geriausiais draugais, o vėsiais vakarais susitalpina ir į vieną guolį, kad šilčiau būtų. Taip pat ir nebevaikšto po vieną, nes šitaip jau būtų liūdną, o jei ir šuniškas maistas pabosta, katinas visuomet atiduoda savo ir pasimėgauja šuniukų pietumis. Visi trys gyvūnai tapo geriausiais draugais, o Gilė, kaip vienintelė moteriškė tarp vyriškių, visuomet gauna patogiausia ar labiausiai saulės apšviestą vietą popietiniam poguliui. Nors ši prancūzaitė yra tikra draugystės ir meilės deivė mūsų namuose, tačiau ji taip pat mėgsta pamiršti visas geras manieras, ypatingai tai darydavo pirmosiomis dienomis naujuose namuose. Vos įbėgusi į namus, ji sumanė pažymėti visus guolius ir prišlapinti į juos. Taip pat mėgo vogti, ypatingai kremukus, ar kažką kito kas „skanu“ ir bėgioti iki tol, kol užmigs. Džiaugiuosi, kad visa tai jau praeityje, dabar jos mokytojas vyriausias namų šuo – Bazas. Praėjus jau dviems metams, Gilė visas manieras perėmė iš namų vadovo bei savo geriausio draugo: dabar jie mėgsta ilgai miegoti drauge, žaisti bei lauke bėgioti drauge, taip pat karts nuo karto paerzinti katiną Algį. Namuose Gilė turi daug draugų, ji labai myli savo naują šeimą ir mėgsta visus stipriai išbučiuoti, sėdėti ant kelių ar gulėti šalia, tačiau tuo pačiu atidžiai žiūrėti į akis ir tarsi tyliai tarti „myliu“. Visuomet manėme, jog namuose yra būtinybė turėti nors vieną augintinį, tačiau kai turime juos tris, namai yra pilni meilės, juoko, šilumos ir ramybės, kurią sukuria augintiniai, prisiglaudę ryte, per pietus ir vakare prie savo šeimininkų. Šitaip praturtindami namus dar didesnėmis vertybėmis ir mokydami mus, kas yra tikra meilė ir ištikimybė, kaip ją reikia dalintis su kitais.
Foto Austė Petkevičiūtė
Gru
05
2018“Nors gyvūnų kiekis yra didelis, tačiau jie suteikia tiek pozityvo, kad visos eibės, sugadinti baldai, grindų dangos ir kiti dalykai tikrai yra visiška smulkmė.”
Pirmoji mano namuose atsirado Simba, jos istorija elementari, netekau ilgus metus auginto šeimos nario ir taip netikėtai atsirado pas mus mano mažoji švieselė. Tai buvo prieš 6 metus, o atrodo lyg vakar. Atvažiavo visa liesa kaip dviratis ir baili kaip epušės lapas. Niekada neteko turėti tokio bailiuko, daug darbo įdėjome, kad ji pamirštų savo baimes, nors ir yra dar likusių pasekmių, tačiau šiandien ji pakankamai savimi pasitikinti ir, svarbiausia, laiminga šeimos narė. Ji namų dirigentė ir siela. Dėl jos pradėjau savanoriauti prieglaudose, globoti gyvūnus ir pastebėti gatvėje esančius nelaimėlius. Taip pas mus atsirado dvi katės, kurios buvo paimtos globoti laikinai, ir tai jau tęsiasi 4 metus.
Taip pat atsirado ir ketvirtasis šeimos narys Sonis. Jis buvo rastas kažkur laukuose su išmušta akyte, tikrai neplanavau jo pasilikti, planas buvo paimti iš Ukmergės prieglaudos, kurioje sveiki gyvūnai nebuvo migdomi, bet Sonis toks nebuvo. Taigi “SOS gyvūnų” vadovė sutiko padėti ir priėmė Sonį po savo sparnu. Operacija pavyko puikiai, bet tas gudrus mažylis tiesiog pavergė mano širdį. Be to, šuo be akies, šansų, kad ras namus, labai mažai. Taip mažas buvęs benamiukas tapo ketvirtu mūsų šeimos nariu. Nors Sonio pirmoji meilė buvau aš, bet parvežus namo, kur jo laukė mano mama, ta meilė greitai išgaravo ir jis tapo visišku mamos lepūnėliu. Aš jau nebesu reikalinga, na, nebent tada, kai mamos nėra ir reikia pavalgydinti ir išvesti į lauką. Netrukus pastebėjome, kad beglobių yra ir visai šalia, t. y. laukan išmesti katinai, pradėjome juos maitinti ir su jais draugauti. Taip viena iš tų laukinių kačių tapo penkta mūsų šeimos nare.
Iš tiesų nebūtų šios istorijos, jeigu ne mano mama, kuri palaimino visų gyvūnų priėmimą į šeimą, nes aš esu tik savaitgalinė „mama“. Ir nors gyvūnų kiekis yra didelis, tačiau jie suteikia tiek pozityvo, kad visos eibės, sugadinti baldai, grindų dangos ir kiti dalykai tikrai yra visiška smulkmė.
Jei reikėtų pasirinkti šiandien, ar priglausti gyvūną iš prieglaudos / gatvės, tikrai padaryčiau tą patį, labai linkėčiau, kad ir daugiau žmonių pasektų šiuo pavyzdžiu ir nebijotų priglausti gyvūną, kuris buvo išduotas.
Foto Ieva Kiznevičiūtė
Tekstą redagavo Milda Bukantytė