„Gaminant maistą ji gali tieisiog sedėti viduryje virtuvės iškelta galva ir gaudyti kiekvieną skanų kvapą.“

O viskas prasidėjo dar 2017 metų vasarą, kai sužinojau, kad studijuosiu Vilniuje. Jau tada žinojau, jog augusi tarp gigantiškų žirgų, įvairių dydžių šunų, kačių bei miniatiūrinių žiurkėnų, nuo mažumės svajojusi sieti gyvenimą tik su gyvūnais, išvykusi iš uostamiesčio – turėsiu augintinį. Ir štai atėjo rugsėjo mėnesis, kai visus studentus pasitinka kuratoriai ir parodo, kur praleisime visus studijų metus. Būtent tą dieną papasakojo ne tik apie kolegiją, bet ir nusivedė į čia pat esančią „Lesės“ prieglaudą. Įžengusi iškart supratau, kaip norėčiau padėti visiems – mažiems ir dideliems. Ir jau tada pamačiau savo Valę. Stovėjo ji „kovinėje“ pozoje, lojo ant mūsų pašaliečių. Iš pradžių nesupratau, kodėl vis loja kartais atsisukdama į sieną, o kartais ir į mus. Priėjusi arčiau pamačiau, jog šunytė visiškai nemato šio pasaulio, tačiau jaučia visa širdimi, vis bando glaustis prie ją glostančių rankų. Esu dėkinga kuratorėms, kurios nusivedė mus ir parodė, jog šitiems gyvūnams labiau nei bet kam kitam reikia nors trupučio meilės, paglostymų, pasivaikščiojimų bei šiltų namų. Taigi taip tapau viena iš Vilniaus „Lesės“ savanorių. Kiekvieną kartą atėjusi į prieglaudą prašydavau, jog pavedžioti Valę paliktų man. Lauke pašaukus šunytę ji iškart prieidavo, vizgindavo uodegytę ir vis lyžtelėdavo rankas. Aišku, atvažiuodavo labai daug žmonių rinktis savo šeimos nario, bet pro lojantį bei sveikatos problemų turintį šuniuką vis praeidavo. Ir tada supratau, kad Valė taps mano šeimos nare.

Tik pasiėmus iš prieglaudos Valę laukė naujas iššūkis – kaip šunytė elgsis autobuse? Bet Valė nesukėlė jokių problemų – gražiai įlipo į krepšį, visą kelią sedėjo taip ramiai, jog kartais atrodydavo, kad šunytė mane pažįsta visą amžinybę ir net nestresuoja garsiai burzgiant bei drebant autobusui, traukiniui ar mašinai. Aišku, buvo daug tų iššūkių ir tikiuosi, kad bus dar daugiau, nes Valė, kaip tikra dama, viską atlieka taip, lyg būtų tai darius ištisus metus. Tiesa, iš pradžių buvo sunku apsiprasti prie svetimos aplinkos, vis atsitrenkdavo į daiktus, bet dabar yra apskaičiavusi kiekvieną žingsnelį namuose, kiekvieną laiptelį laiptinėje. Deja, su kitais šuniukais jokių reikalų turėti nenori: vis puola, kartą yra išplėšusi net kuokštelį plaukų. Užtat grįžus į gimtuosius namus kiti augintiniai jau yra supratę ir perpratę Valės mąstymą, jog šitai damutei kelias visada turi būti laisvas.

Ji turi savo numylėtus ir jau beveik „išėjusius iš galiojimo“ žaisliukus. Valandų valandas gali tiesiog šantažuoti eiti žaist su kamuoliuku. Ypač mėgsta maistą. Natsisakys nieko, kas yra valgoma. Gaminant maistą gali tieisiog sedėti viduryje virtuvės iškelta galva ir gaudyti kiekvieną skanų kvapą. Kartą yra net pusę picos pavogusi iš dėžės, todėl dabar Valytė yra išmokyta gulėti savo vietoje, kol visi valgo. Ir vis dėlto, kad ir kaip stengčiaus rūpintis ja, praeities pasekmės vis išlenda: vis pakilę kepenų rodikliai, plaučiuose kaupiasi skysčiai, kasdien kosėja bei turi daug dantų, kuriuos reikėtų rauti. Tačiau gydomės, kol kas Valė žingeidi, nuotaika visai ne senjoriška ir elgsena kaip mažo šunyčio, vis bandančio susirasti veiklos.

Taigi norėjau padėkoti kolegijos kuratorėms, jog atvedė mane ten, kur pirmą kartą išvydau ją – Valę, Vilniaus „Lesės“ prieglaudai, jog rado, rūpinos bei patikėjo man geriausią draugę bei kompanionę, tėvams už moralinę bei finansinę pagalbą ir „neBrisius“ komandai, kad skiria laiko išduotiems, ypatingiems gyvūnams! Visus noriu paskatinti savanoriauti, nes tai suteikia tiek laimės ir žmogui, ir gyvūnui, tai lyg terapija, o gal atsitiks kaip man – susirasite patį geriausią draugą?

Foto Vilija Graužinytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė