“Runa įkišdavo nosį į miegamąjį patikrinti, ar visi saugiai miega, ir nerangiai įsitaisydavo į guolį šalia.”

Kai nusprendėme, kad laikas įsigyti šunį, į prieglaudą važiavome paimti jau nužiūrėto gražuolio, tačiau nuvykę sužinojome, kad jam paskirtas ilgas gydymas ir greičiausiai negalėsime jo priglausti. Bandėme vedžioti kitus šunis ir pasirinkus Reiko ji tiesiog puolė Petrui į glėbį. Greičiausiai tai ir pavergė širdį, nes Reiko vyko namo su mumis!

Žinojome, kad norime suaugusio šuns, nes tokiems sunkiau rasti šeimininkus. Reiko buvo maždaug 4-6 metų, pačiame jėgų žydėjime. Prie naujų namų ir mūsų aktyvaus gyvenimo būdo priprato labai greitai, tačiau beveik metus nerodė noro žaisti su žaislais. O gal tiesiog nemokėjo. Dabar ji visada kartu, bet geriausiai jaučiasi miške, taip pat labai mėgsta šokinėti per suoliukus ar ant rampų parke.

Reiko yra tiesiog tobulo charakterio šuo – rami, paklusni ir draugiška visiems. Džiugu, kad galime suteikti gražių akimirkų ir kitiems. Jei pasivaikščiojimo metu sutinkame senolį, vaiką ar kitą šuniu besidomintį asmenį, visada siūlome paglostyti ar pavaišinti skaniukais. Reiko, kaip ir kadaise prie mūsų prieglaudoje, prisiglaudžia ir atsiremia visu svoriu. Ir glostytojo veidas nušvinta šypsena!

Antro šuns laikyti mes neplanavome, nes gyvename nedideliame nuomojamame bute. Tačiau važiuodami iš vieno žygio ant judraus kelio pamatėme besiblaškantį šunį. Sutarėme, kad nelaimėlį priims “Penkta koja”. Jis buvo labai senas, sulysęs ir smirdantis, tačiau niekaip negalėjau išmesti jo iš galvos ir po beveik mėnesį trukusio laukimo parsivežėme jį pas save. Planas buvo sugrąžinti jėgas ir išmokyti namų taisyklių, o tada ieškoti namų.

Deja, bet situacija buvo blogesnė, nei galėjome įsivaizduoti, ir Runai (tokį vardą išrinkome, nes susitikome šalia Kruonio) reikėjo ypatingos priežiūros. Paaiškėjo, kad senolė beveik nemato ir negirdi. Vėliau išlindo ir greitai progresuojantis plaučių vėžys, kuris netrukus po “NeBrisius.lt” fotosesijos pasikvietė Runą į Vaivorykštės šalį. Nors kartu buvome tik keturis mėnesius, Runa užkariavo mūsų širdis ir vis prisimename, kaip ji iš visų jėgų stengėsi gyventi ir būti kuo arčiau savo naujųjų šeimininkų. Kaip įkišdavo nosį į miegamąjį patikrinti, ar visi saugiai miega, ir nerangiai įsitaisydavo į guolį šalia.

Esame dėkingi už abi patirtis. Jos atnešė daug meilės ir pamokų mums patiems, todėl jei kada galvosite, ar verta priglausti suaugusį ar problematišką šunį, atsakymas vienas – žinoma!

Foto Polina Butkienė