Mano ir mano šunytės istorija prasidėjo jau turint jorkšyro terjerę namie. Kuomet su vyru išeidavome į darbą, ji labai liūdėdavo, todėl nusprendėme, kad reikia antro šuns. Visgi, desperatiškai aš neieškojau. Tačiau vieną dieną, atsivertusi feisbuką, pamačiau merginos, iš Plungės, skelbimą, kad gatvėje ji rado benamį, partrenkta mašinos, šuniuką. Mergina nuvežė šunelį medicininei apžiūrai, kur jis gavo visą reikiamą gydymą. Po jos, kalytė ieškojo sau naujų namų, mat toji mergina jau turėjo 4 šunis, tad sau pasilikti penkto šuns negalėjo. Nežinau, kas staiga atsitiko, bet aš pasakiau, jog noriu šio šuns. Tiesą sakant, iš pat pradžių net neapmasčiau, kiek man tai kainuos, nei kitų aplinkybių, tiesiog pasakiau sau, jog imu šitą vargšą šunį, ir taškas. Susisiekus su mergina susitarėme, kad aš jai pervesiu pinigų visiems reikalingiems dokumentams sutvarkyti, ir mano draugai, kurie iš Lietuvos, su mašina, važiavo atgal į Jungtinę Karalystę, atvažiuos ir pasiims šunį. Nors visko tiksliai ir nenupasakosiu, nes tai vyko prieš penkis metus, bet bendra vaizdą, kaip tai vyko, bandysiu nupiešti.

Dokumentų ir skiepų tvarkymas užtruko, berods, 2-3 savaites. Pirmiausia reikėjo čipo, po to skiepo nuo pasiutligės (po šio skiepo šuo savaitę turėjo būti laikomas „karantine“), o galiausiai – vaistų nuo kirmelių (po šių vaistų suleidimo, turite 72 valandas pervažiuoti sieną – negali praeiti daugiau). Taigi, vos tik suleidus vaistus nuo kirmelių, draugai iškart nuvažiavo pasiimti šuns, kad spėtų pervažiuoti per sieną. Piniginiu atžvilgiu – tai nekainavo daug, nors, aišku kiekvienas turime skirtingą nuomonę, kas yra daug. Mano atveju gyvūno pasas, čipas, skiepas nuo pasiutligės ir kirmelių kainavo €55 (tiesą sakant, nepamenu, ar tai buvo eurai, ar litai, bet skaičius tikrai buvo toks), šuns pervežimas per keltą kainavo, berods 60€ (ar tai litų)… Tačiau viskas vyko prieš penkis metus, šiuo metu kainos, tikriausiai, didesnės nei tada, tačiau mylint gyvūną pinigai nėra tokie svarbūs (bent jau aš, savo šunelį, pamilau iš pirmo žvilgsnio, ir tai man nerūpėjo).

Šunelei atvykus į naujus namus, toliau vyko adaptacinis laikotarpis – kadangi šuo buvo „gatvinis“, tad jokių manierų pasivaikščiojant su pavadėliu nebuvo. Abiems kalytėms teko priprasti vienai prie – pradžioje konkuravo mano jorkšyriukė, visaip mano Simbą (lietuvę kalytę) kandžiojo bei  gąsdino, bet po 3-4 mėnesių, gyvenimas pradėjo tekėti sava vaga, lyg Simba būtų buvus mūsų šeimos narė nuo pat pirmos gyvenimo dienos.

Ir, rodos, netikėtai, tuomet šeimoje atsirado dar vienas šeimos narys – mūsų dukrytė. Ir, nors iš pradžių, atsiradus vaikui, atrodė, jog užklupo didelė nerimo banga, bet mes niekada net neturėjom minties, kad atsiradus vaikui, šunims vietos namuose nebus. Tos šeimos, kurios galvoja, jog šuo ir vaikas po vienu stogu gyventi negali, joms atkirsiu grubiai  – ne šuo problema, tai jūs patys, nes vaikai ir šunys, augdami kartu, vienas iš kito išmoksta daug gražių dalykų, tereikia įdėti pastangų. Tiesiog, gimus vaikui, nereikia šuns nustumti į šoną, ir visą dėmesį skirti tik vaikui. Šuniui irgi reikia parodyti dėmesio, švelnumo. Juk kelioms minutėms paglostymo tikrai rasite laiko. O ir patį šuniuką reikia supažindinti su gimusiu vaiku. Juk be to, pats šuo manys, kad gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis iš neaišku kur atsiradusio žmogaus.

Patarimas tiems, kurie ruošiasi emigruoti, ir nori palikti šunį prieglaudoje, jau nekalbu atsikratymo būdus – gyvūnas toks pat gyvas sutvėrimas kaip ir jūs – su širdimi ir jausmais, su noru mylėti ir būti mylimam. Nereikia bijoti atsakomybės, nesupraskite manęs klaidingai, bet jei jūs norit atsikratyti šuns, nes jis jums nepatogus emigruojant, tai tada neturėkite ir savo vaikų, nes vaikai atneša į gyvenimą daug daugiau nepatogumų. Jei jūs jau turite vaikų, ir norite lengvu būdu atsikratyti šuns, tai augindami savo vaikus nesitikėkite, kad jūsų vaikai išaugs dorais ir atsakingais, nes jie tokio pavyzdžio iš jūsų nebus matę.
Trokštant, visos problemos ir nesklandumai turi sprendimus, tik kartais reikia pasistengti juos atrasti.

Foto asmeninis archyvas