“Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.”

2018 m. birželio gale iš Lietuvos automobiliu vykome į Norvegiją (Alesund). Kelionės metu didžiąją laiko dalį katytė praleido kelioniniame narve, tačiau su praviromis durelėmis, kad užsimaniusi galėtų ateiti pas mane ant kelių. O keldamiesi keltu ėmėme kajutę, skirtą keliauti su gyvūnais, ji kainavo tik 20 eur daugiau nei paprasta kajutė.

Vienintelis sunkumas – tai rasti gyvenamąją vietą, kad šeimininkai leistų turėti gyvūną. Be abejo, pačiai kelionei reikia pradėti ruoštis prieš porą mėnesių: skiepai, vaistai nuo kirminų, dokumentai, kelionei reikalingi daiktai. Kadangi turėjome tik lietuvišką gyvūno pasą, teko pasidaryti EU pasą.  Bendra sveikatos apžiūra nebuvo privaloma, bet aš norėjau įsitikinti, kad nėra jokių problemų. Veterinaras rekomendavo ilgai kelionei raminančius vaistus, bet apsiėjome be jų, tiesiog prieš kelionę porą savaičių pratinau katytę prie kelionių automobiliu, stebėjau, kaip ji ramiau jaučiasi: ar su pavadėliu, ar laisvai judėdama, ar narvelyje.

Kelionės metu katytė praktiškai neėdė, tik lakė vandenį. Į tualetą nuėjo tik vieną kartą (kelionės trukmė apie 2 paros), todėl po kelionės pirmu reikalu bėgo į tualetą, o po poros valandų pradėjo ėsti. Naujoje vietoje ji adaptavosi praktiškai akimirksniu (galiu palyginti su tuo momentu, kai ją parsinešiau pirmą kartą namo Lietuvoje, vežiausi į sodą). Gal jai padėjo tai, kad daugelis daiktų atkeliavo iš Lietuvos anksčiau ir ji jautė savo bei mano su vyru kvapus. Maitinimosi įpročiai visiškai nepakito, tik miega rytais ilgiau, bet negaliu teigti, kad tam įtakos turėjo vietos pasikeitimas, greičiau jau amžius… Pradėjo prašytis į lauką (Lietuvoje gyvenome daugiabutyje, į lauką neidavo, bijodavo), toli nuo durų neina, bet labai mėgsta stebėti aplinką, gina šnypšdama teritoriją nuo kitų katinų, bet nesipeša.

Ar esame laimingi kartu? Vienareikšmiškai TAIP, kitaip ir būti juk negali.