“Daugelis mums sako, kad šiam šuneliui labai pasisekė, tačiau žinant jo charakterį, jis tikriausiai galvoja, jog tai mums pasisekė, kad jis atsirado, o mes jam tyliai pritariam.”

Takeris – mūsų netikėta Kalėdinė dovanėlė – todėl, nes jis pas mus atsirado prieš pat didžiąsias metų šventes. Radau jį po tiltu, begulintį ant sniego krūvos. Pamenu, iš pradžių pagalvojau, kad šunelis sužeistas, negali paeiti, nes aplinkui buvo pilna vietų, kur sniegas nutirpęs, bet, tikriausiai, jam, išvargusiam po vienos ar kelių šaltų naktų lauke, jau nelabai rūpėjo kur ilsėtis. Pirmiausia pasivaikščiojau aplink radimo vietą, tikėjaus sutikti jo šeimininkus, tačiau niekas šunelio neieškojo ir neatpažino, tad parsivedžiau jį namo.

Paaiškėjo, kad tai jaunas, sveikas, pusės metų šunelis. Žinoma, naujo augintinio turėti neplanavome, tad pirmiausia ieškojome jo tikrų šeimininkų, tačiau tuo pat metu mintis, kad jie atsiras, kėlė nerimą, nes buvo matyti, kad trumpas šunelio gyvenimas tikrai nebuvo laimingas. Takeris turėjo labai daug baimių – bijojo vyrų, draugui grįžus iš darbo ir jį pakalbinus net apsišlapindavo, bijojo eiti pro duris, o ir baimės važiuoti automobiliu neatsikratė iki dabar. Kitas mūsų variantas buvo atiduoti jį į prieglaudą, bet šventiniu laikotarpiu jos būna perpildytos. Liko tik ieškoti naujų šeimininkų, jiems greitai neatsiradus net patys nepajutome, kaip vis dažniau kalbėdami apie tolimesnio gyvenimo planus į juos įtraukdavom ir Takerį. Taigi, taip jis mūsų namuose karaliauja jau metus.

Takeris labai meilus, be galo mus mylintis šunelis. Žinoma, kartais pasitaiko ir urzgimo ir šiepiamų dantukų, mat Takeris labai saugo savo turtą, kadangi yra maišytas su taksu ir iš šios veislės susirinko visus charakterio „perliukus“, bet po kiekvieno pykčio Takeris moka atsiprašyti – atėjęs apsikabina ir prisiglaudžia. Jokių didelių šunybių iškrėtęs nėra, apgraužtų daiktų irgi nesame radę, tik kartą nukentėjo draugo šlepetė, bet jis nepyko, sakė, kad, matyt, taip reikėjo…

Apsigyvenęs pas mus Takeris gavo ir geriausią draugę – Doroti, kurią vedžiodama jį ir suradau. Nors kalytė už Takerį ir beveik dvigubai didesnė, bet tvarką diktuoja mažylis – jei tik nematome, jis susirenka visus jos skanėstus ar žaislus, kurių dabar namuose mėtosi tiek, kad jiems jau reikia atskiros dėžės.

Takeris linksmas ir guvus, bet jam labai reikalinga žmogiška šiluma, jis dievina prisiglausti, būti glostomas, tad ir miega jis, aišku, su mumis lovoje, visada užsiklojęs antklode, apie tokį dalyką kaip guolis net nežino. Daugelis mums sako, kad šiam šuneliui labai pasisekė, tačiau žinant jo charakterį, jis tikriausiai galvoja, jog tai mums pasisekė, kad jis atsirado, o mes jam tyliai pritariam.

Fotografas Vytautas Stirbys