“Mes patys sau pavydime tokio minkšto draugo, dabar jau nebeįsivaizduojame gyvenimo be jo, jis mūsų džiaugsmas.”

1 dalis   

Dar prieš pavasario karantiną išvykę į Ispaniją, negalvojome, jog ten sutiksime mažą plaukuotą širdutę, kuri pakoreguos mūsų gyvenimą. Net negalvojome, kad apskritai auginsime kažkokį gyvūnėlį. Bet atsitiko taip, kaip yra dabar, o dėl viso to nesigailime, kaip tik labai džiaugiamės.

Nuvykę į Ispaniją, gyvenome kalnuose, sodyboje “Wichampy Oyate”, kurioje gyveno keturi katinai – Feliksas, Načio, Knopkė ir ypatingoji Mazgio mama Liepa. Liepa kalnuose sutiko kitą katiną. Po jų susitikimo – ji tapo besilaukiančia kate ir nuo tada prasidėjo kitoks gyvenimas…

Vieną gražų ispanišką rytą Liepa pasidarė nerami, visą rytą sekiojo mane iš paskos. Tądien nusprendžiau niekur nebeskubėti ir skirti daugiau laiko jai. Ji pasidarė ramesnė, atsigulė, o aš ją be perstojo glosčiau, kol prasidėjo pilvo susitraukinėjimai. Šiek tiek, neneigsiu, išsigandau, bet niekur nesitraukiau – Mazgio mamai nubėgo vandenys. Tačiau kačių gimdymas neprasideda čia ir dabar. Močiutė man sakydavo, kad katės kačiukų atsiveda rytais. Taip visą dieną ir praleidau su Liepa vidury salės. Skubėjau anksti miegoti, kad greičiau ateitų rytas…

Ir štai išaušo lemtingas rytas, vos pabudusi puoliau pažiūrėti, kaip Liepa. Ir su didžiuliu džiaugsmu sušukau – jau yra kačiukai! Ispanijos kalnuose gimė penki kačiukai.

Mazgis – katinas emigrantas iš Ispanijos gimė 2020 06 22, visai prieš Jonines. Nežinau, kas, kaip ir kodėl patraukė mus. Mes tai vadiname kažkokia magija. Ir turbūt ne šiaip koks sutapimas, bet iš tikrųjų mes vienas kitą suradome. Jis vienintelis kačiukas iš visų penkių nesakė nė garselio, kai aš jį paimdavau į rankas. Nieko nesakydavo ir jo mama. Taip prasidėdavo kiekvienas mano rytas – Mazgis nors akimirkai ant mano rankų. Labai laukiau, kada jis atsimerks, norėjau prieš išvykdama iš Ispanijos kalnų sulaukti mudviejų žvilgsnių susitikimo. Lyg kažkas iš aukščiau šitą dovaną man padovanojo, dar porą dienų iki išvykimo Mazgis atsimerkė ir pažvelgė į mane savo apsiblaususiomis akytėmis. Mes išvykome…

Grįžę į Lietuvą kasdien iš artimųjų Ispanijoje laukdavome naujienų apie Mazgį ir jo nuotraukų. Norėjome matyti, kaip jis auga ir stiprėja, kadangi neturėjome galimybės to stebėti iš arti. Laukėme jo visus tris mėnesius, kada sustiprės ir galės keliauti pas mus. Artimieji iš Ispanijos jam sugalvojo vardą ŽANROB, kadangi tvarkant dokumentaciją kelionei į Lietuvą reikėjo vardo. O mums, Žanai ir Robertui, jis nuo pirmos dienos buvo Mazgis. 

Išaušo rudens diena, 2020 10 12, ir popiet pas mus atvyko Mazgis. Jį pirmas pasitiko Robertas ir pasirūpino, kad keliauninkas turėtų ką pavalgyti ir kur atsigulti. Tiesiog supažindino Mazgį su jo būsimais namais. Jis atvyko labai išsigandęs ir mes jautėme didelę atsakomybę už jį, stengėmės skirti daug dėmesio, kad jis jaustųsi saugiai ir ramiai. Daug laiko nereikėjo, jis jau tą pačią dieną jautėsi kaip namie. Koks jis? Jis geriausias kačiukas, apie kokį galėjome tik pagalvoti, kaip mes mėgstame sakyti, jis lyg pliušinis. Buvome nusiteikę kur kas rimčiau, kad bus daug daugiau reikalų turint katiną, bet šitas… Šitas katinas kažkoks ypatingas. Jis geras, švelnus, sveikai judrus, labai savarankiškas, tvarkingas ir labai tolerantiškas naujovėms. Kadangi patys esame labai aktyvūs ir judrūs, tad įsivaizdavome, kad ir mūsų augintinis toks turėtų būti ar bent jau labai panašus į tokį. Nesuklydome, jis labai smalsus, veržėsi į balkoną, nenusėdėjo vietoje. Todėl nusprendėme jį vestis visur kartu su savimi, išskyrus darbą. Jis mūsų kelionių į miestą ir parką kompanionas. Jis nuo pirmos dienos niekam nesipriešino, net dedant petnešas, segant pavadėlį, rengiant striukytę ar kerpant nagus. Jis tiesiog švelnumo įsikūnijimas, net nagų nerodo, nekniaukia, kas mums iš pradžių buvo labai keista. Mes net norime išgirsti kažkokį garsą iš jo, kad suprastume, ar kažkas patinka, ar nepatinka. Jis tik ryte pasisveikina, palydi iki tualeto, vonios ir išlydi į darbus.

Mes nupirkome jam įvairių žaislų – nes juk katinai mėgsta žaisti. O jo geriausi žaislai, pasirodo, yra ausų krapštukai, folijos rutuliukai, maišeliai. Galvojome, kad jis namus apvers aukštyn kojomis, bet nieko panašaus, jis puikiai supranta, kas galima ir kas ne. Mums tikras džiaugsmas stebint, kaip jis gaudo musytes, arba labai gera, kai žiūrime televizorių, jis ateina ir atsigula šalia. Jis nemėgsta būti vienas, jam tinka ir patinka mūsų kompanija,

Mazgis – mūsų maža plaukuota širdelė. Taip mes jį vadiname ir jis į tai reaguoja labai šiltai. Jis su mumis gyvena dar tik tris mėnesius, jam yra šeši mėnesiukai. O per tuos tris mėnesius jis daug ko patyrė: kelionė dvi paras iš Ispanijos į Lietuvą automobiliu, klubo operacija ir pooperacinis periodas, kurio metu net verkiau matydamą jį tokį silpną ir bejėgį, net galvojau, kad padarėme blogiau, nei buvo. Jis, kitaip nei kiti katinai, kurie yra linkę slėptis, kai jiems blogai, buvo šalia manęs ir jautėsi ramus. Mano ir Mazgio ryšys ypatingas jau nuo pirmų dienų. Bet negaliu nepaminėti ir tėčio, taip vadiname Robertą, kuris su didžiausiu atsidavimu rūpinasi, kad Mazgis nebūtų alkanas, kad tualetas būtų švarus ir, žinoma, jaustųsi saugus.

Jis draugiškas su visais, net ir vaikams. Jis geriausias katinas, apie kokį galėjome tik pasvajoti, ir mūsų svajonės išsipildė. Mes patys sau pavydime tokio minkšto draugo. Dabar jau nebeįsivaizduojame gyvenimo be jo, jis mūsų džiaugsmas ir skausmas.

2 dalis

Pagaliau sulaukėme pavasario, o su pavasariu sulaukėme ir daugiau saulės. Tai pirmasis mūsų pavasaris kartu su Mazgiu. Jau penki mėnesiai, kaip jis gyvena Lietuvoje, dabar jam jau aštuoni mėnesiai, sparčiai auga, bręsta ir stiprėja, išmoksta vis kažko naujo ir nesiliauja mūsų stebinęs.

Kaip ir anksčiau dar pirmoje dalyje pasakojome, vos atvykęs jis turėjo klubo operaciją, išgyvenome kartu su juo jo reabilitacijos laiką ir patyrėme smagių akimirkų. Visa tai tik smulkmė – kiekviena diena su juo mums atneša vis kažką naujo. 

Kartu su Mazgiu gyvenome karantine, o gyvenimas su juo ypatingas, pilnas linksmybių ir nuotykių. Sulaukėme gražiausių metų švenčių visi kartu, gavome geriausią dovaną, kokios tik galėjome tikėtis, – tai mūsų visų laikas kartu su katinėliu. Mazgis neleidžia sėdėti vietoje, jis aktyvus ir žaismingas, be galo švelnus ir mielas. Kadangi savo katinui Mazgiui sukūrėme  Facebook ir Instagram paskyras, jis tapo labiau pastebimas ir atpažįstamas gatvėse. Tokiu būdu sulaukėme pasiūlymo nusifilmuoti laidoje “Mūsų gyvūnai”. Tai išskirtinai įdomi patirtis Mazgiui ir ne mažiau mums. Gyvendami tokiu ritmu, mes ugdome Mazgio drąsą ir pasitikėjimą. Sutikdami naujų žmonių vis labiau suprantame, kad auginame labai draugišką katiną. 

Augindami katiną domimės viskuo, kas su juo susiję: tiek mityba, tiek sveikata ir panašiai. Prisiskaitėme ir konsultavomės, kokio amžiaus kačiuką geriausia ir sveikiausia kastruoti. Kantriai išlaukėme ir nuvykę į veterinarijos kliniką palikome Mazgiuką dar vienai operacijai jo gyvenime. Ši operacija kur kas paprastesnė ir sveikimo laikas labai trumpas. Ar kažkas pasikeitė po kastracijos? Gal šiek tiek tapo judresnis ir žaismingesnis. Laikas su juo lekia nepastebimai, atrandame vis naujų žaidimų. Vienas iš jo mėgstamiausių – tai kamuoliuko metimas ir atnešimas, jis pats susiranda kažkokį savo žaisliuką ir atneša vienam iš mūsų, kad jam numestume. Vis juokiamės, sakydami, jog auginame šuniuką, o ne kačiuką. 

Laikui bėgant Mazgis susipažįsta su vis daugiau naujų dalykų – maudynės tapo malonumu, nagų kirpimas jam nesukelia jokių nepatogumų, o didžiausia naujiena jam – tai dantų valymas, kam jis irgi nelabai priešinasi. Į kasdienę dienotvarkę įtraukėme ir jo kailio šukavimą, o tai jis mėgsta turbūt labiausiai. 

Kadangi pratiname jį prie gamtos, miesto ir naujų žmonių, nusprendėme, jog jam reikia Europinio paso. Kol kas keliaujame po Lietuvą ir apžvelgiame jos kraštovaizdžius, bet ateities planuose yra numatytos ir kelionės po Europą. Planuojame aplankyti jo gimtinę Ispaniją ir jo biologinę mamą Liepą. 

Kiekvieną dieną aš, Žana, ir Robertas jį mylime vis labiau ir labiau. Nesiliaujame sakyti sau, kaip patys sau pavydime, turėdami tokį šaunų, kantrų ir draugišką gyvenimo pakeleivį. 

Išduosime ateities paslaptį, kad planuojame priglausti dar vieną augintinį, turbūt tai bus katytė. Norime, jog Mazgis turėtų žaidimų draugę ir nenuobodžiautų vienas, kol esame darbuose.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė