„Mes su Deizi esame labai panašios: abi pūkuotos ir miegalės“

Kalytė rasta juodajam kelyje į Pavilnį. Į Lesę atkeliavo 2012 m. gegužės 7 dieną. Ją atvežė sulysusią, išsigandusią, vietomis nuplikusiu kailiuku. Vėliau paaiškėjo, kad kalytei katarakta ir ji praktiškai nieko nemato.

2012 metų gegužės 20 dieną aš, Alina Šurpickaja, pamačiau ją ir supratau, kad šitas šuniukas skirtas man. Susitariau su Lesės vadove ir Deizi atkeliavo į mano namus. Iš pradžių ji patyrė stresą, nes ir vėl atsidūrė nepažįstamoje aplinkoje, bet maždaug po savaitės apsiprato ir tapo judresnė, žaismingesnė.

Šiuo metu Deizi gyvena Kalvarijų g., vieno kambario bute su manimi ir mano seserimi. Draugai ir pažįstami juokiasi, kad ją išlepinau ir ji tapo tikra poniute. Aš nežinau, kaip turėčiau jai atsidėkoti už tai, kad ji atsirado mano gyvenime. Nors ji su manimi gyvena tik dvejus metus, aš jaučiuosi taip, lyg ji būtų su manimi visą gyvenimą. Niekada nesigailėjau, kad ją turiu, ir niekada nesigailėsiu. Turiu nuostabų draugą. Ypatingai džiaugiuosi tomis akimirkomis, kai grįžtu iš darbo: tik atidarau duris, ir mane pasitinka laimingas pūkų kamuolėlis.

Deizi mėgstamiausi užsiėmimai – miegoti palindus po mano antklode, nešioti šlepetes, vaikščioti. Pats didžiausias jos pliusas yra tai, kad ji supratinga. Jei esu po darbo pavargusi, tai kitą dieną galiu ilgai miegoti: kad ir kaip ji norės į tualetą, manęs nežadins, o ramiai lauks, kada aš atsikelsiu.

P.S. mes su Deizi esame labai panašios: abi pūkuotos ir miegalės.

Fotografė – Elena Rutkauskaitė