„Buvo visko, tačiau Džeimis atlaikė, jo noras gyventi nugalėjo.“

 

Dabar žiūrint į Džeimį sunku patikėti, ką jis iškentė ir koks stiprus buvo jo noras gyventi. Viskas vyko 2016 metų pavasarį, nieko blogo neįtardami paleidome jį pabėgioti. Kadangi gyvename kaime, aplinkui vien miškai, šuo išbėgo palakstyti ir negrįžo. Ilgai jo ieškojome, skambinome kaimynams, ar niekas nematė šuns, deja, negavome jokių žinių. Buvome beveik praradę viltį, tačiau vieną dieną mama sušuko, pamačiusi Džeimį. Jis grįžo po 12 dienų, tačiau ne toks kaip anksčiau. Gulėjo kieme prie tvoros, kai mes atbėgome jo pasiimti, jis neturėjo jėgų net atsistoti. Buvo sužeista jo dešinė koja, šuo buvo ypač sulįsęs.

Po kelių dienų pastebėjome, kad jo koja ypač skaudi ir negyja. Mano tėvai kreipėsi į veterinarijos gydytoją, kuris davė vaistų, šuo jautėsi gana gerai, laukėme, kol jam dar pagerės. Deja, po kiek laiko buvo tik dar blogiau, Džeimio kojos kaulas buvo matomas plika akimi. Nedelsdami susisiekėme su veterinarijos klinika „Laimingas ūsas“. Mus priėmė nedelsiant, bet gerų žinių nesitikėjome. Reikėjo rinktis: amputuoti koją arba užmigdyti šunelį. Veterinarui atlikus reikiamus tyrimus, nusprendėme ryžtis operacijai. Tačiau net neįtarėme, koks sunkus bus periodas po operacijos. Sunku patikėti, kiek Džeimiui reikėjo iškentėti. Po operacijos praėjus kuriam laikui jis jautėsi vis prasčiau. Matėme, kad jam labai skauda, tvarstant jis inkštė, nebeėdė ir nebevaikčiojo, tiesiog gulėjo. Visuomet palaikėme ryšį su daktaru ir konsultavomės, ką daryti toliau, važinėjome į kliniką. Sulaukėme ir skaudžių komentarų iš aplinkinių, kad šunį reikėjo migdyti, o mes jį tik kankiname. Tačiau negalėjome pagalvoti apie migdymą, nes jis mūsų šeimos narys, su kuriuo gyvenome 10 metų. Buvo visko, tačiau Džeimis atlaikė, jo noras gyventi nugalėjo.
Nieko nėra geriau, kaip matyti jį bėgiojantį po pievas. Jis dabar toks pat kaip anksčiau – greitas, guvus ir linksmas. Einame kartu pasivaikščioti, pabėgioti, pasideginti saulutėje, jis puikiai vaikšto ant trijų kojyčių ir stebina aplinkinius. Gal jis kiek sustorėjęs, nes buvo labai lepinamas po nelaimės. Jis mums įrodė, kad svarbiausia nepasiduoti. Tačiau be klinikos „Laimingas ūsas“ specialistų mums nebūtų pavykę išgelbėti Džeimio. Tik bendradarbiaujant ir pasitikint specialistais, galima sulaukti tokių džiuginančių rezultatų.

Foto Aurelija Bacevičienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė