„Dabar neįsivaizduojame savo namų be mažutės, liūto širdį turinčios katytės Spurgos.“

Šios mažos, bet nepaprastos katytės istorija prasidėjo kažkur netoli Vilniaus esančiuose soduose, kur vieną rudens dieną ten ilsėjosi mūsų draugė su močiute. Maža katytė lyg iš niekur atklydo į sodą, sekiojo iš paskos ir, kai atėjo metas išvažiuoti, tiesiog įlindo į mašiną, pasislėpė po sėdyne ir pareiškė, jog važiuoja kartu.

Kadangi katytė buvo visa nešvari ir liesa, neatrodė, jog kažkas ja rūpinasi. Svarstėme, kad jai galėtų būti daugiausiai 6 mėnesiai. Draugei pagailo katytės ir ji parsivežė ją namo. Tačiau netrukus suprato, jog namuose jai vietos nebus (ten jau gyveno du šunys, katė ir triušis). Tuomet sulaukėme skambučio su pagalbos prašymu. Sutikome pagloboti katytę, kol surasime jai mylinčius namus. Kai Spurgytė atvyko pas mus, išlindo iš bokso ir su tokiu pasitikėjimu ir drąsa žengė tiesiai į kambarį, supratau, kad ji tikrai ne eilinė laukinukė. Nuo pirmų minučių ji namuose jautėsi kaip princesė: miegojimui užsiėmė sėdmaišį, maistą nuo stalo imdavo lyg būtų padėta jai, o įvairius smulkius daiktus nuo lentynų mėtė su tokia išraiška, kad greitai išmokome pasidėti viską į vietą. Visgi, kadangi vyras katėms alergiškas ir pasilikti jos negalėjome, turėjome vilčių surasti jai nuolatinius namus, tad padarėme keletą gražių nuotraukų, parašėme skelbimą ir sudėjome į visas įmanomas gyvūnų dovanojimo svetaines, grupes ir t. t. Per kelis mėnesius nesulaukėme nei vieno skambučio ar žinutės! Ir kažkaip nejučia visi skelbimai buvo nustumti kitų, o mažoji katytė susirangė mūsų širdyse ir net nesiruošė niekur iš ten keliauti.

Dabar neįsivaizduojame savo namų be mažutės, liūto širdį turinčios katytės Spurgos. Be jos rytinio švelnaus „miau“, prašančio paimti ant rankų ir kelias minutes paglostyti (be šio mūsų mažo ritualo ji neleidžia net dantų išsivalyti, jei nebūna paimta gražiuoju, užšoka ant nugaros piktuoju), be vakarinių žaidimų ir lakstymų ar šeimyniško pietų miego, kai mažoji įsirango tarp mūsų ir tyliai murkia. Ir nors katytė su mumis jau porą metų, ji niekada taip ir neužaugo.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė