„Kas gali būti geriau nei žinoti, kad, grįžus namo, tave pasitiks du išsiilgę murkiantys kukuliai?“

Alberas, mūsų didysis, buvo dar visai mažas, gal poros mėnesių kačiukas, kai priglaudėm jį iš „Rainiuko“ savanorės. Ji tvirtino, kad iš jo išaugs didelis katinas, nes vaikas apetitu nesiskundė. O mes netikėjom – atrodė toks gležnutis… Dievaži, net nepastebėjom, kaip išbujojo!

Pradžioj buvo mažas ir naglas, net pavalgyt ramiai neleisdavo, nes viskas jam labai įdomu būdavo, bet, taip sakant, išaugo, ir dabar yra didelis ir taikus katinas. Labai mėgsta intelektualius ir įtraukiančius, jo medžioklės ir šokinėjimo įgūdžius lavinančius žaidimus. Kai užeina žaidimo nuotaika, atsitupia prie lauko durų ir sako „MAAAU“ tol, kol kuri nors iš mūsų ateina su juo užsiimti. O užsiimti reikia nuoširdžiai, nes jis puikiai supranta, kada mes neįsitraukiam į žaidimą, ir būna pasyvus. Labiausiai jis mėgsta gaudyti dalykus ore, todėl tiek jam, tiek mums labai smagu trise žaisti šuniuką.

Bet jo susidomėjimas žaidimu tęsiasi tik tol, kol iš kur nors klupdamas neatbėga Žiogas. Jam nebūna žaidimo nuotaikos­ – jis gyvena nuolatiniam žaidimo režime. Taigi, išgirdęs, kad kažkur kažkas kruta, jis tuoj pat prisistato ir puola žaist. Alberui tai nelabai patinka. Porą metų gyvenęs kaip šių namų princesė ir vaikas Nr. 1, jis dar nemoka dalintis žaislais su Žiogu, todėl tiesiog perleidžia žaidimą jam, o pats stebi.

Kai iš „Katino svajonės“ pasiėmėm Žiogą, labai nerimavom, kaipgi jiems seksis sutarti. Pradžia buvo nelengva: Žiogas porą dienų slėpėsi už sofos, o Alberas nuožmiai bandė jį iš ten iškrapštyti ir taip tik dar labiau gąsdino vargšą Žiogulį. Prieglaudoje jis buvo labai drovus, tad jau iš karto nusiteikėm, jog turėsim baikštų ir kuklų kačiuką.

Kai jis pagaliau išlindo, Alberas nerangiai bandė su juo susidraugauti. Jis, toks masyvus katinas, kažkaip vis užgaudavo gležną Žiogą, ir šis jį piktai apšnypšdavo, o kartais ir nosin žiebdavo. Oi, ilgai dar mus Alberas iš darbo grįžusias pasitikdavo šviežiai apdraskyta nosim… Bet po truputį jie susidraugavo! Ant pirštų galų po namus vaikščiodavom, kai pamatydavom, kad jie vienas kitą prausia arba kartu snaudžia. Dabar tai jau įprastas vaizdas, bet vis tiek negalim nesigrožėt, kaip žaviai jie vienas iš kito mokosi ir puikiai vienas kitą papildo: jei Alberas šiek tiek lėtesnio mąstymo, tai Žiogas – ūmus ir staigus. Užtat Alberas – grakštus it kokia gazelė, kai Žiogas – truputį nerangus kukuliukas.

Tiesa, pasirodo, kad Žiogas nėra toks jau baikštus ir kuklus. Skirtingai nei Alberas, siurblio jis visai nebijo. Be to, yra labai smalsus ir šnekus. Oi, ištisus moralus mums rytais atskaito, kad per lėtai velkamės iki virtuvės pamaitint išalkusius katinus. Ir, aišku, labiausiai jis mėgsta žaisti – kaip ir priklauso maždaug pusantrų metų katinukui. Dar jis mėgsta būti glostomas. Ir šukuojamas. Krenta tuomet paslikas ir nežino, kur dėtis iš to malonumo, todėl tiesiog guli ir murkia, murkia, murkia. O šukuoti jį reikia dažnai, nes pas mus apsigyvenęs užsiaugino tokius kailinius, kad ohoho! Net springsta, kai prausiasi.

Mūsų katinai yra nelabai išdaigininkai. Na, neskaitant to, kad jeigu ryte nori daugiau veiksmo namuose, Alberas pradeda plekšnoti letenom viską, kas skleidžia kokį nors garsą. A, ir dar pirmąjį savo rudenį jis kažkaip ėmė ir pabėgo. Dvidešimčiai dienų. Tai buvo velniškai liūdnos dvidešimt ieškojimo dienų. Ieškojimai, beje, buvo bergždi, kol jis vieną rytą atsitūpęs po mašina nepradėjo verkti. Deja, jo nusilpęs verksmas nepasiekė ketvirto aukšto, bet visa laimė, kad turėjom labai geranoriškus pirmame aukšte gyvenančius kaimynus. Daugiau laukas Albero nebeviliojo.

Vienas katinas namuose yra laimė, o du katinai – laimė kvadratu.

Fotografrė Marija Stanulytė

Tekstą redagavo: Edita Bakūnaitė