„Mylėkit ir vertinkit geriausius draugus, esančius šalia!“

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo istorijos, kaip Amūras atsirado pas mus. Buvau dar moksleivė, kai užsimaniau vokiečių aviganio šūnelio. Mamai vis užsimindavau, kad mūsų turimai Musytei (mišrūniukė, atsirado pas mus, kai susitariau, kad šuniuko neimtų atgal, kai pas mus paviešėjo kelias savaites. Man tada buvo gal 9 metai, bet esamam šeimininkui pažadėjau butelį alaus. Nežinau, iš kur jį būčiau gavus, bet svarbu buvo šuo… ) Tai vat, Musytei „užsireikė” draugo ir, tiesą sakant, net neatsiklausus mamos, gavau „dovanų” – gražų vokiečių aviganio mišrūniuką Amūrą. Kadangi žinojau, jog noriu užsidirbti studijoms ir išvykti į užsienį, pradėjau domėtis, kokių dokumentų reikia, norint išsivežti šunį. 2007 metais retas kuris veterninaras žinojo, ko tiksliai  reikia. Pasidarėm kraujo tyrimą, susitvarkėm pasą, sučipavom vaikiną. Laukėm karantino, bet taip gavosi, kad vieną kartą pavėlavom pasiskiepyti  nuo pasiutligės, Antikūnių tyrimą teko daryti iš naujo. Su tuometiniu veterinaru sutvarkėm reikalus, buvo pasakyta, kad 6 mėnesių laukti nebereikia ir iškeliavom. Jei kas nutiktų, gavom pasiūlymą „duoti kišiuką“ ir viskas bus ok…

Keliavome mašina, nors domėjausi ir kelione lėktuvu. „Lytargus“ transportavo gyvūnus, buvom nusipirkę ir narvą, žinojau, kad kilogramo kaina nežmoniška, bet tai sutaupytų mūsų kelionę mašina. Manęs visiškai nežavėjo mintis, kad gyvūnas būtų paliktas vienas, kelios valandos iki skrydžio, skrydis irgi ilgas, gyvūnui reikalingas vystyklas. Tad vis dėl to su vyru nusprendėme, kad keliausim mašina: Airija – Lietuva, Lietuva – Airija.Turėjom savaitę, o kelionė trunka virš 2 dienų į vieną pusę.

Dar kartą pasišnekėjom su veterinaru ir iškeliavom. Pasiekėm Olandiją. Įteikiam Amūro pasą, pasidžiaugiam, koks gražus vyrukas ir… Pase nesupildyta žyma, kad gyvūnas nukirmintas ir nublusintas! Beprotiškai džiaugiuosi, kad telefono sąskaitą padoriai papildžiau. Vidury nakties skambinu veterinarui, prašau faksu atsiųsti pažymą, kad visas reikiamas procedūras atlikom. Ašarų pakalnė, kol sulaukiau fakso. Dokumentai, kaip ir tvarkingi, nusiperkam bilietą… Kelios valandos iki keltas pajudės, vaikštome pajūriu. Visi laimingi ir patenkinti. Likus nedaug laiko, pajudam link kelto ir laukiame eilėje… Įteikus gyvūno pasą, patikrinamas mikroschemos atitikmuo, kurį, mūsų baimei, irgi labai sunkiai radom, bet radom. Širdis nudžiunga, bet deja… Atverčiamas karantino lapas… Dar trys mėnesiai. Bandau įkalbėti praleisti, bet gaunu atsakymą, kad mus sulaikys įplaukus į Angliją. Šunį sulaikys trims mėnesiams, sulaukti karantino pabaigos. Viena diena, atrodo, kainavo 18 eurų. Prisiminiau, kad mes turėjom kraujo tyrimą iki tol, tik pavėlavom su vakcinacija. Vėl skambinu veterinarui, tačiau supratau, kad baisiai trukdau miegoti ir jis nebuvo nusiteikęs naktį ieškoti dokumentų, nors visas šis nesusipratimas, lyg ir buvo jo kaltė… Žodžiu, mus paliko palaukti, paklausė, ką darysim dabar. Nustebau. Gavau atsakymą, kad nemažai šunelių dienas baigia prie molo. Greitai patikinau, kad mano šuo – mano šeima. Nėra net kalbos, kad šunelis keliaus atgal į Lietuvą. Skambinu tėvams, nes priminsiu, turėjom tik savaitę, o jau iššvaistėm kelias dienas. Tėveliai sėdo į mašiną ir pasitiko mus viduryje Lenkijos. Niekad nepamiršiu, kaip verkiau žiūrėdama į tolstantį Amūrą, kurį tėvai jau vežėsi namo… Teko skaudžia išsirkirti.

Sulaukę karantino, vėl grįžom į Lietuvą, vėl mašina. Pakeitėm veterinarą ir, šį kartą, puikiausiai išplaukėm iš Olandijos. Visuose postuose man drebėjo širdis, kad tik viskas būtų gerai, nes pirmieji išgyvenimai tikrai buvo išgąsdinę… Laimingai pasiekėm Airiją, apsigyvenom naujuose nuomojamuose namuose… Su šeimininku jau buvom susitarę, kad namuose apsigyvens šuo ir problemų nekilo.

Vieną dieną norėjau perregistruoti duomenis, kad, pasiklydus šuneliui, pagal mikroschemą, rodytų mūsų naują adresą… Deja, veterinaras buvo toks vykęs, kad keli metai neužregistravo šuns mikroschemos…Vadinasi, ji buvo bevertė. Labai norėjau pasibilinėti su tiek vargo sukelusiu veterinaru, bet buvo gaila laiko…

Dienos bėgo, Amūras puikiausiai adaptavosi naujoje aplinkoje, streso nepatyrė. Keliauti mašina jam patinka. Gyvenant Airijoje gyvūnams reikalingos „teisės” – metinis gyvūno mokestis. Vokiečių aviganis yra priskiriamas prie agresyvios veislės, todėl kartais susilaukiam kreivų žvilgsnių, bet dauguma per daugelį metų prie mūsų priprato.

Po metų, bendru su vyru sprendimu, norėjom priglausti dar vieną šunį. Peržiūrėjau daug skelbimų, norėjau vokiečių aviganių merginos, bet tikrai ne dėl dauginimo. Nusižiūrėjom vieną merginą ir vieną gražų, saulėtą savaitgalio rytą pajudėjom prieglaudos link. Airijos prieglaudose, tuo pačiu ir šiaurinės Airijos, kuri yra laikoma Jungtine karalyste, prieglaudose apžiūri gyvūną, nusprendi, kad nori priglausti, tačiau gyvūno taip paprastai nepasiimsi. Pirmiausiai turi būti apžiūrėti namai ir teritorija, kurioje gyvūnas gyvens. Patikrą mes praėjom, susimokėjom pinigus: kaina fiksuota ir privaloma. Susitvarkius visus reikalus, mergina, kuri buvo pavadinta Akela, atkeliavo pas mus. Be namų šeimininko sutikimo… Aš ir vėl panaudojau melą, kokia gi aš melagė! Nors melo nemėgstu, bet dėl gyvūno… Šventas melas.. 🙂 Taip mūsų namuose atsirado dar vienas šuo. Teko dėl to ne kartą kraustytis, bet visada namus rinkdavausi pagal tai, kaip jie tinka šunims. Amūras turi nemažai alergijų, todėl teko būti išrankiems… Bet viskas įmanoma, reikia tik noro. Ne visi šeimininkai leido gyvūnus laikyti viduje, bet nebuvo nei vienos dienos, kad šunys miegotų lauke. Truputėlis žavesio ir tvarkos, ir niekas net nesuuos.

Nežinau, kaip gyvūnai mane randa, bet gal tai kokie bio laukai? Išvažiuoju iki draugės ir ant užmiesčio kelio laksto šuo… Parsivežu. Išeinu pirkti duonos ir po gatvę laksto “piktukas”, pareinu su duona ir šunimi…

Išvada tokia, kad ir trečias mūsų šuo pats pasibeldė į mūsų duris. Kai vyras pašaukė mane per langą, pirmi jo žodžiai buvo: „Ateik, jau vėl partempei šunį? Kokį? Kur? Nieko nežinau!“ O JIS ATĖJO IR NEBEIŠĖJO. Mes irgi neišvijom… Mūsų šeima prasipletė į tris augintinius. Smagi mūsų šaika! Gasdinam visus pasirodžiusius mūsų kelyje: visi sukioja pirštus prie smilkinio, na bet ką daryti, jei davė Dievas misiją? Gal kažkada gausiu karmos tašką prie rojaus vartų?..

Šiais metais praradom savo Akelą, dužo mūsų širdys – labai skausminga netektis.Pats geriausias ir nuoširdžiausias, labiausiai mylintis šuo žemėje…Gimusi ir augusi Airijoje, nebesulaukė ir nepriemė lietuvos pilietybės. Tik baltas karstelis parkeliaus kartu su mumis…

Žmonės! To džiaugsmo, atsidavimo, meilės niekas nepakeis. Niekas jūsų taip nemylės, kaip myli šuo… Mūsų istorija prieš 11 metų tik įrodo, kad iškeliauti buvo sunku. Šiandien tereikia tik to, kas yra privaloma: mikroschema, augintinio pasas, skiepai ir VISKAS – Europa Jūsų laukia. Keliaukit kartu. Keliaukit su draugu, su draugu, kuris niekada Jūsų neišduos, kuris niekada nesvarstytų ar Jus palikti nuošalyje. Mylėkit ir vertinkit geriausius draugus, esančius šalia!

Bučkis nuo mūsų visų.

Eglė,Amūras ir Kirminukas . Beje Kirminukas vardą išsirinko pats ir tikriausiai neveltui…

Foto iš asmeninio archyvo

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė