„Dabar rytais atsikėlusi ir matydama įsmeigtas į mane dvi blizgančias akutes, vis prisimenu, jog ne aš išsirinkau šunytę, o ji išsirinko savo šeimininkę.“

Dažniausiai, kai žmonės nusprendžia pasiimti augintinį, ilgai svarsto ir ruošiasi šiam naujam žingsniui. Važinėja po prieglaudas renkasi savo šunį. Mano ir Kijos istorija kitokia. Pradėsiu nuo to, kad savanoriauju gyvūnų prieglaudoje „Lesė“ jau apie keturis metus. Per šiuos metus daug visokių meilių turėjusi ir ne vieną kartą galvojusi parsivežti vieną ar kitą šunį į namus, bet taip ir nepavykdydavo išpildyti šios svajonės. Tėvai nesutikdavo, o ir sąlygų šuniukui laikyti neturėjome tinkamų. Bet vieną dieną viskas apsivertė aukštyn kojomis. Dar dabar puikiai prisimenu, lyg tai būtų nutikę vakar…

Buvo balandžio mėnesio pabaiga ir mūsų prieglaudoje vyko talka, į kurią susirinko ne tik savanoriai, bet ir svečiai. Po talkos susirinkome prie užkandžių stalo, pailsėti ir pabendrauti vieni su kitais. Nusprendėme išsivesti kelis šuniukus į lauką, jog pabūtų kartu su mumis lauke. Taip pirmą kartą pamačiau Kiją. Dvi savaites ji gyveno pas mus prieglaudoje, tačiau per tą laiką man neteko su ja susidurti, kadangi eidavau tvarkytis pas kates. Buvo labai keista, jog Kija iš kart prie manęs prisirišo – jei tik nueidavau toliau, ji bėgdavo paskui, cypdavo. Paimdavau ant rankų, tai ji savo kojytėmis apkabindavo mano rankas ir stipriai laikėsi, jog tik nepaleisčiau jos. Savanoriai juokėsi ir sakė, jog niekur nesidėsiu ir teks pasiimti ją namo, tačiau žinojau, jog tėvai neleis. Kuomet dėjau ją į narvą, širdis plyšo, pamačius jos žvilgsnį. Atrodė, jog ji maldautų manęs jos čia nepalikti… Supratau, negalėsiu lankytis prieglaudoje, kol ji čia bus. Važiuodama namo dėliojau savo mintis, kūriau kalbą, kurią rėžiau tėvams vos grįžusi namo. Po ilgo pokalbio su tėvais ir gautu jų palaiminimu, jau kitą dieną važiavau pasirašyti dokumentus dėl Kijos. Tik pamačius mane, ji pradėjo spurdėti narve, inkšti, cypti. Deja, dar tą pačią dieną negalėjau jos paimti, teko dar pabūti jai per naktį prieglaudos narve.

Kitos dienos rytą atvažiavau jos pasiimti. Kadangi mašinos neturiu, į naujus namus Kijai teko važiuoti autobusu. Atsisveikinusi su tuo metu buvusiais savanoriais prieglaudoje, Kija iškėlusi galvytę nuskubėjo su manim kartu į autobusų stotelę. Sulaukusios autobuso įlipom, prisėdom ir, mano nuostabai, labai ramiai nuvažiavom į namus. Vienas iššūkis buvo įveiktas, liko daugybę kitų. Kadangi gyvenu su tėvais ir sūnėnu, nežinojau, kaip ji reaguos į namiškius. Sūnėnas mus pasitiko stotelėje – Kijai jis nepatiko, puolė, o namuose puolė ir tėvą. Teko padirbėti su šiuo reikalu, ir laimei, dabar nebejaučia tokios baimės mūsų šeimos vyrams, o štai mano mama pamilo iškart. Pirmos trys naktys praėjo sunkiai: tik išgirsdavo kažką lauke, namuose, laiptinėje, net menkiausia garselį, ji iš kart pradėdavo loti. Dėl šios priežasties apie ramų miegą nebuvo nė kalbos. Pastebėjau, jog Kija bijo vyrų, staigesnių judesių, rankos pakėlimų. Nemažai darbo įdėjau, jog įveiktume iškilusias problemas ir baimes, ir dar teks nemažai įdėti. Bet jau pusę metų ji yra su manim. Be galo ją džiaugiuosi tiek aš, tiek mano šeima. Ji yra puiki keliauninkė – ne vieną kartą teko mums abejoms kartu važiuoti autobusu į parką ir kitokias vietas, išmokom visokių komandų. Kol neturėjau Kijos, visada jausdavau, jog man kažko trūksta. Dabar rytais atsikėlusi ir matydama įsmeigtas į mane dvi blizgančias akutes, vis prisimenu, jog ne aš išsirinkau šunytę, o ji išsirinko savo šeimininkę.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Miglė Narbutaitė