“Nesvarbu, kas tu toks ir kaip tau šiandien sekėsi, savo nenumaldomai vizgančia uodega šuo tarsi byloja – aš tave vis tiek myliu ir džiaugiuosi, kad esi.”

Nora pas mane atsirado, kai jai buvo kokie du – trys mėnesiai. Pažįstama Facebooke pasidalino mažos kalytės nuotrauka su užrašu, jog skubiai reikalinga globa. Tuo metu kažkiek galvojau apie šunį. Tik nebuvau labai užtikrinta, vis delsiau ir svarsčiau. Vakare negalėjau užmigti, vis akyse sukosi tos kalytės nuotrauka. Ryte paskambinau. Pasirodo, Norą rado prie vaikų darželio ir priglaudė žmonės darbe. Tris dienas ji ten gyveno, o tą dieną, kai paskambinau, sakė, jau veš į Tautmilės prieglaudėlę. Tuo metu man kažkas apsivertė aukštyn kojomis. Pasakiau, kad aš atvažiuoju „pasižiūrėti“. Aišku, minčių pasiimti ją jau turėjau. Darbuotojai labai ją pamilo, ji ten visai gerai jautėsi, po stalu draskė visus popierius, lakstė ir dūko. Šiek tiek iš žvilgsnio atrodė išsigandusi, tarsi klaustų: o kas čia dabar bus? Savo mažais dantukais besikandžiodama ir žaisdama atsidūrė man ant rankų. Be galo judri, hiperaktyvi, visiškai nenustygstanti  vietoje. Įsodino mus į mašiną, Norą į didelę dėžę, ir kartu jau judėjome namo iš Vilniaus į Kauną. Ei, Nora, buvai vilnietė, dabar būsi kaunietė.

Nora buvo šiek tiek išsigandusi, kažkiek pacypė, bet kai išlipome reikaliukų, tai labai linksmai džiaugėsi sniegučiu. Važiuodama pamaniau, kad neturi ji vardo. Pasisukau į ją ir paklausiau: kokį tau vardą duoti? O kaip tau vardas Nora? Norah Jones – kaip tos dainininkės? Tuo metu ji stipriai pasuko galvytę į šoną, pakraipė. Taip ir supratau, kad vardas jai patiko. Ir mano Nora tikrai dainuoja, kai tik išgirsta mane grojančią smuiku ar dainuojančią, iš karto prisijungia.

Kai pasiekėme namus, kažkiek nerimavau. Nora atrodė draugiška ir miela, tik labai pasiutusi ir padykusi. Įsikibdavo į kelnių klešnę ir tampydavo, kiek jų sudraskė… Dantukai dygo, tai visos mano rankos buvo apkandžiotos ir nubraižytos. Viena namie būdama ji prisigalvodavo visko, ką rasdavo, tą sudraskydavo: daiktai, knygos, popieriai, maišeliai. Atidarai duris, o ten kaip po karo, lyg kažkoks cunamis praūžė. Nauji daiktai, dar neišpakuoti jau būdavo Noros „išbandyti“. Turbūt jai buvo labai įdomu susipažinti su nauju pasauliu.

Po truputį Nora augo ir brendo, protingėjo. Dabar galiu sakyti, kad mergaitė išaugo iš savo nevaldomų įpročių ir charakterio. Žino, kad niokoti ir graužti negalima. Būna retai, kad nesusivaldo, bet tada labai gailisi ir atsiprašinėja: na, aš čia tik truputį, nepyk, netyčia. Pratinomės ir į lauką reikaliukų. Keldavausi ir naktį, kaip su mažu vaiku. Ir vos ne kas pusvalandį bėgdavome pro duris į lauką, kartais pavykdavo, kartais ne, nespėdavome, nes prie durų jau balutė.

Kai Norai sukako kokie keturi mėnesiai, pradėjome lankyti dresūros pamokas Kaune, „Rekso“ mokykloje. Geri ir atsidavę savo darbui treneriai padėjo mums išmokti socializuotis, sportuoti ir klausyti komandų. Nora pasirodė esanti labai protinga ir pakankamai gabi. Kartais netgi gal kiek ir gudri. Aišku, jos temperamentas labai ugningas ir visa tai suvaldyti yra iššūkis. Bet viskas įmanoma.

Kadangi gyvename Kaune, prie Nemuno salos, tai jau nuo pat pirmų dienų ateidavome čia pasivaikščioti. Nemuno saloje yra „Salos šunų draugija“, prie kurios prisijungė ir Nora. Čia kasdien susirenka įvairūs šunys ir jų šeimininkai. Kartu smagiai leidžiame laiką, keturkojai žaidžia ir pasiilgsta savo  draugų. Nora jau žino, jei pasakai: „Eisim pas draugelius?“, vadinasi, eisime į Salą ir bus labai linksma. Džiaugiuosi, kad prisijungėme prie šios grupės, nes nuo pat mažų dienų šuniukui socializacija yra labai svarbi. Ir žmonės nuostabūs, visi tokie šunų mylėtojai, tiek daug bendros kalbos. Linksma ir gyvūnams, ir jų šeimininkams.

Nora ir kelionės

Nuo mažų dienų Nora daug keliavo mašina. Kadangi pasiėmiau ją prieš Kalėdas, o grafikas buvo įtemptas, tai stengiausi visur ją vežiotis. Taigi ji taip įprato važiuoti mašina, kad dabar tai vienas malonumas. Visada pirma įšoks į mašiną, kad nepaliktum jos. Ir tas žvilgsnis, bylojantis: tik nepalik manęs, pasiimk kartu, su tavimi bet kur, nors ir į pasaulio kraštą. Aišku, juokingai ir kurioziškai atrodydavau, kai skubu į koncertą, jau bėgame vos ne į sceną, o aš išlipu su Nora ir dar turime palaukti: tuoj tuoj, tik sisiuką padarys ir vandens atsigers.

Aplankome Lietuvos miestus ir Latvijos pajūrį. Labai norėjau parodyti jai jūrą. Pirmą kartą pamačiusi džiaugėsi kaip mažas vaikas, gaudė bangas, lankstė kaip pašėlusi. Apskritai Norai labai patinka maudytis ir plaukioti. Vasarą visada su Salos draugais bėga prie upės ir žaidžia, kas greičiau nuplauks paimti pagaliuką.

Nora labai mėgsta kompaniją. Sakyčiau, tokia kompanijos siela. Ir šunys, ir žmonės jos draugai. Kartais net cypia, kaip nori pabendrauti, visur ji turi dalyvauti, visur jos pilna. Mano draugai yra jos draugai, visus žmones priima, labai džiaugiasi. Aišku, kaip ir pridera, turi aploti, pasisveikinti.

Džiaugiuosi, kad geri žmonės ją rado ir nepaliko likimo valiai. Ją radę žmonės norėjo žinoti, kaip Norai sekasi gyventi. Jiems nebuvo tas pats. Tautmilės prieglaudėle (į kurią Nora turėjo patekti) irgi klausė, kaip sekasi, ar viskas gerai.

Taigi Nora, nors ir turi temperamentą ir tą pasiutusiai išdykusį charakterį, bet laikui bėgant ji tapo protingesnė ir brandesnė. Be galo meili, visada reikia prisiglausti, kad pamyluotum, paglostytum. Žmogaus dėmesio reikia kaip oro ar vandens. Ryte, jei jau atsimerkei, tai būna daug džiaugsmo ir bandymo pakelti iš lovos. Išlydi ji mane sedėdama ant palangės ir pasitinka ant palangės kaip katinas. Jei pamato toli mane ateinančią, tai uodega daužosi į langą ir netveria džiaugsmu. Šis šuo turi labai daug džiaugsmo ir meilės savyje, taip pat užuojautos ir gailesčio. Sakyčiau, mes, žmonės, turėtume ko pasimokyti iš gyvūnų. Jie tarsi mūsų „nematomi veidrodžiai“, mokytojai, vedliai į tą nuoširdumą, į besąlyginę meilę, į džiaugsmo ir laimės pojūtį. Nesvarbu, kas tu toks ir kaip tau šiandien sekėsi, savo nenumaldomai vizgančia uodega šuo tarsi byloja – aš tave vis tiek myliu ir džiaugiuosi, kad esi.

Nė karto nesu pasigailėjusi, kad Nora atsidūrė mano namuose. Ji labai žavi ir miela, labai ją myliu ir džiaugiuosi. Tai nuostabus, emocionalus šuo su savo pasiutusiai žaviomis išdaigomis ir jautriu, tauriu pasaulėliu. Ji turi didelę širdį, į kurią priima besąlygiškai.

Foto Rima Kručienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė