“Didžiausias Pipos džiaugsmas – kai šeimininkai grįžta po darbų ir ji mus pasitinka.”

Pipa pas mus atkeliavo netikėtai. Su draugu jau kurį laiką galvojome apie augintinį ir buvo aišku, kad tai bus katinukas. Vis žiūrinėdavau internete prieglaudų skelbimus, kuriuose buvo pateikiama informacija apie jų dovanojamus augintinius. Vieną rytą sesė atsiuntė nuorodą iš VšĮ “Naminukai”, kurioje buvo Pipos nuotrauka (tuo metu ją vadino Čiūčia). Tą dieną baigę darbus kartu su draugu nuskubėjome į „Naminukus“ pamatyti mūsų gražuolės. Atvykusius Pipa pasitiko iš karto. Pasinaudodama savo aštriais nagučiais draugo kelnėmis pasiekė jo pečius ir tupėjo kaip mažas papūgiukas. Buvo aišku, kad Pipa keliaus su mumis. Taip ir nutiko.

Pipa gimė 2019 m. balandžio 15 d., o mūsų namuose atsirado liepos 1 d. Tad švenčiame net du jos gimtadienius! Jos vardas taip pat turi savitą istoriją. Prieš pamatydami šią gražuolę, kitoje prieglaudoje taip pat buvome nusižiūrėję katytę ir jos vardas buvo Pipa. Katytė buvo mėlynų akyčių, rainas pūkų kamuolėlis. Tad mūsų katukė buvo labai panaši ir gavo Pipos vardą.

Pipa – mūsų vienturtė, tačiau kas antrą savaitgalį leidžia kartu su savo draugu Miksu. Kadangi savaitgaliais keliaujame į kaimus pas tėvus, Pipa nuo pirmos savaitės įprato keliauti kartu. Mašina jai tarsi geros dvi valandos miego, tik atsidūrusi joje katytė saldžiai miega iki pat kelionės pabaigos.

Mūsų liūtukė labai unikali. Kai ji nori išeiti iš kambario, o durys būna uždarytos, katytė drąsiai jas atsidaro užšokdama ant durų rankenos, lygiai taip pat, jei nori grįžti. Mieste į lauką einame tik su pavadėliu, o kaime jai leidžiame lakstyti laisvai. Ir nepatikėsite, tiek savaitgalius leisdama pas mano tėvus, tiek būdama pas draugo tėvus ji puikiai žino ne tik namų, bet ir lauko teritorijas. Išleidus į lauką, sugrįžta ir niekur nedingsta. Ir kaip minėjau, durimis naudojasi pati, tiek norėdama išeiti, tiek ir grįždama.

Didžiausias Pipos džiaugsmas – kai šeimininkai grįžta po darbų ir ji mus pasitinka. Murkia, miauksi ir glaustosi. Tiek meilumo gauname kiekvieną dieną. Vakarais Pipa miega ant naktinio stalelio šalia mano galvos, o kiekvieną rytą suskambėjus žadintuvui ateina į lovą, atsigula ant krūtinės, atremia savo nosytę į kaklą ir godžiai murkia. Nuostabus jausmas!

Kai Pipa atsirado pas mus – gyvenimas pasikeitė. Kol katytė buvo mažutė, naktimis ramybės buvo mažai. Daug lakstė, lipo ant spintos, draskė padus (jei juos iškišdavome iš po antklodės), o dabar ji suaugo. Tapo tikra dama, kaip aš sakau, Liūte karaliene (vien pasižiūrėjus į jos kaklą). Pipa pas mus jau pusantrų metų ir tikrai nesigailiu, kad toks nuostabus augintinis gyvena kartu. Tai mūsų namų liūtukė.

Foto Greta Kniežaitė Novikovienė