“Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų.”

Neriukas, taip mes jį vadiname, į mūsų namus atkeliavo dar visai mažuliukas, būdamas tik mėnesio amžiaus. Mano ir Neriuko draugystė prasidėjo 2019 metų gegužės 1 dieną. Dieną prieš tai internete pastebėjau skelbimą moters, kuri laikinai buvo priglaudusi 5 šuniukus ir ieškojo jiems namų. Visą dieną negalėjau išmesti iš galvos minties apie mažylius ir vakare po ilgų diskusijų su tėvais (iš pradžių mano tėtis visai pritarė dar vieno šeimos nario įsigijimui, nes namuose jau gyveno 5 šuniukai) parašiau moteriai, kuri buvo juos priglaudusi. Ji papasakojo istoriją, jog mažyliai gimė vieno vyriškio sodyboje, kuris, deja, bet neturėjo galimybių mažaisiais tinkamai pasirūpinti, ir taip jie pateko į šios be galo geros moters globą. Iš ryto susitarėme susitikti ir susipažinti su mažaisiais. Keista, bet važiuojant į Kazlų Rūdą, kur buvo šuniukai, važiavau su mintimi, jog noriu būtent mergytės. Nuvažiavus ten viskas pasikeitė. Ir tada pirmąkart susipažinau su Nero. Jau po kelių minučių pažinties supratau, kad namo su manimi važiuos būtent Jis. Tai buvo abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio. Grįžus namo kartu su mažuoju juoduliu gyvenimas labai pasikeitė. Pirma, pasikeitė miegojimo vieta. Čiužinys nuo lovos keliavo ant grindų, kur ateinančius 3 mėnesius mes miegojome. Antra, keitėsi ir miegojimo ritmas. Kiekvieną dieną apie ketvirtą – penktą valandą ryto Neriukas mane prižadindavo prašydamas valgyti, o tuomet sotus ir laimingas užmigdavo dar geroms porai valandų iki žadintuvo, kuris primindavo apie tą dieną būsimas paskaitas. Ir, žinoma, kas rytą rasdavau paliktų dovanų – visame kambaryje pilna mažų balučių. Neriukui augant balučių skaičius mažėjo, primygtinai pavalgyti paryčiais reikėdavo vis mažiau, o čiužinys sugįžo į savo vietą.

Neriuko vardą sugalvoti nebuvo labai sunku. Jis visas juodas juodas, išskyrus baltą krūtinę ir dar kelis baltus plaukučius ant galinių kojyčių. Būtent todėl išrinkome vardą Nero – itališkai tai reiškia juodas. Nors Nero mes vadiname jį labai retai. Dažniausiai – Neriukas, Nerijus, Neri.

Geriausi Nerio draugai – katinas, su kuriuo jis gali žaisti ištisas valandas, ir jo ,,mamytė“ Rudė. Rudė – dar vienas mūsų šuniukas. Nerį ji saugo kaip savo vaiką, niekam neleidžia jo nuskriausti ir kartu baigia nusiaubti visus namus. Didžiausia Nerio padaryta išdaiga namuose, kuri man žada kainuoti visą mano pirmąją rezidentės algą, – sugraužtas fotelis. Ant sofos visada galima rasti pilna Nerio atsineštų daiktų, suplėšytų popierių ir sugraužtų medžio pagaliukų, kuriuos jis su didele meile kaskart atsineša namo. Vos spėji viską sutvarkyti ir nepraeina nei  penkios minutės, o ant sofos vėl tas pats Neriuko padarytos tvarkos vaizdas.

Neriukas labai mėgsta eiti maudytis ir visai nebijo vandens, tad šiltuoju metų laiku sunkiai sulaikysi jį nuo maudynių. Taip pat jis be galo pavydus, pribėgus kitam šuniukui jis iš karto visus nustumia į šoną ir glaudžiasi prie šono daugiau nieko neprileisdamas. Miegoti labai mėgsta palindęs po antklode ir prisispaudęs šalia, ypač, jei naktys būna vėsios. Taip pat Neriukas yra geriausias žadintuvas – kas rytą apie 8-9 valandą sulaukiu bučkio į žandą su prašymu eiti pasivaikščioti. Kiekvieną dieną man grįžus namo, po ilgo apsikabinimo Neris patikrina mano rankinuką žinodamas, jog ten jo laukia mėgstamiausi skaniukai.

Neriuko charakteris yra nuostabus. Jo meilė žmogui yra begalinė. Jis pasitiki savo šeimos nariais visu šimtu procentų ir gina mus nuo visų priešų, kartais net ir įsivaizduojamų. Jis geriausias mano draugas. Tas vakaras, kai nusprendžiau parašyti moteriai, priglaudusiai šuniukus, ir kitos dienos rytas, kai pasiėmėme Neriuką namo, yra pats geriausias mano gyvenime priimtas sprendimas. Neris didžiausia mano meilė ir džiaugsmas.

Fotografas Lukas Jurgis Bižys