Pradėti pasakoti istoriją reikia nuo tolimų laikų. Gyvenome sau ramiai, ir neketinome turėti alei jokių gyvių. Bet visos šeimos didžiam nepasitenkinimui, sesuo „parvilko“ katiną. Ir staiga jis visiems baisiai reikalingas patapo ir mylimas, ir lepinamas. O buvo patrakęs katinėlis ir gyvenimo liūdnai neleido. Tačiau sesuo iš namų išsikraustė. Ir katiną su savimi išsivežė. Ir tada apniko baisus liūdesys ir nykuma. Kviesk nekvietęs, nieks neateina, nieks nepasitinka, nieks net išdaigų neprikrečia… Girdi, kad kažkas virtuvėje puodais tarškina, jau leki, kad Micius (toks katino vardas, kuris, beje, vis dar gyvas sveikas) kokių „zbitkų“ neprikrėstų, ir pusiaukelėje prisimeni, kad gi jo nėra. Ir taip liūdna… „Jau geriau netvarką darytų,“ – galvoji.

Taigi buvo nutarta skubiai įsigyti katiną. Kitaip tariant – be katino daugiau – nė dienos. Nusprendžiau susirasti gyvūną prieglaudoje. Kovo mėnesio pradžioje katinų nelabai užderėję buvo. Dairiausi vis po internetą, ir „5 pėdutėse“ pamačiau Žvirbliuką (taip buvo kačiukas pavadintas). Kol parodžiau šeimynai, kol galvojau, gražuolį jau kiti žmonės pasičiupo. Supratau, kad reikia veikti greitai. Pamačiau kitą katinėlį. Iškart paskambinau, rezervavau. Kai nuvažiavome apžiūrėti, pamatėme, kad jis dar labai mažas. Ir niekas greitai jo neketino atiduoti. Po kurio laiko Rainys parkeliavo į mūsų namus. Ir gyvename dabar gražiai, ramiai. Rainiukas labai meilus, išdaigų nekrečia, tai daug čia ir nepapasakosi. Net priešus, nepavykus pasipriešinimui ir bauginimui, bando įveikti meilumu: atsigula mat toks visas gražus, ir glostykite, ponai ir ponios, glostykite mane.
Fotografė: Skaistė Svidraitė