“Norėčiau pasakyti, jog suteikdami namus  prieglaudinukui, suteikiame ne tik jam antrą šansą gyvenime, bet ir mes patys gauname pačią didžiausią dovaną – geriausią draugą šuns pavidalu.”

Mūsų istorija turi priešistorę, kuri prasidėjo tada, kai mama tik tarp kitko užsiminė, kad galėtume iki padovanojimo pagloboti šuniuką iš prieglaudos. Taigi,  viskas prasidėjo 2011 m. kovo 15 d.,  kai „Penktos kojos“ Facebook paskyroje netikėtai skelbimą apie nelaimėlį, kuriam reikalinga skubi pagalba, o vietos prieglaudoje visiškai nėra, todėl nedelsiant reikia nors vieną vietą atlaisvinti. Paskambinau mamai, ir po keliolikos minučių jau keliavau į kliniką išsirinkti šunelio laikinai globai. Juodas padarėlis, kuris nejudėdamas gulėjo narvo kampe, prisegus pavadėlį ir ištarus dar tada visai nesąmoningai pasakytus žodžius: “Važiuojam namo“, atgijo, ir iš klinikos mes tiesiog lėkte išlėkėm . Iš pradžių buvo labai sunku, Bagira buvo visiškai neišauklėtas šuo: miegojo lovose, laipiojo ant sofų, prašinėjo maisto, o baisiausia, paniškai bijojo vyrų – gatvėj puldinėjo kiekvieną vyriškos giminės atstovą, kiekvieną dviratį, netgi garsiau pravažiuojančias mašinas… Jai  perauklėt reikėjo laiko, o laiko nebuvo, nes turėjome pradėti ieškoti naujų namų. Net minti nebuvo kilusi pasilikti ją sau, nes namuose jau karaliavo 3 šunys, tiesa lauke, o šuo name visada buvo tabu. Iki to ryto, kai sulaukiau mamos skambučio. Ji kalbėjo trumpai: „Bagira lieka pas mus, nes tokio atsidavimo ir prisirišimo dar nesu mačius, nuo to laiko, kai išėjai, ji net nepakilo, vis dar guli prie durų ir laukia“. Visada būsiu mamai dėkinga už tai, kad suteikė galimybę turėti tokį ištikimą ir atsidavusį draugą… Iš tiesų iš senojo Bagiros gyvenimo liko tik vardas, nenorėjome jau suaugusiam šuniui jo keisti, be to, tinkamesnio jai ir nebūtume išrinkę.

O tada prasidėjo ilgas darbas su šunimi, ilgi pasivaikščiojimai vietose, kur būna daug žmonių, dviračių ir visokių kitokių dirgiklių. Šiandien, po trejų metų, jau galim ramiai vestis ją žinodami, jog visi praeities „siaubai“ nėra tokie baisūs, o dažnai net nebepastebimi. Kai šiemet per naktinį šunų testą pamatėm, kad teisėjas vyras ir eis per visas kliūtis šalia, galvojom kad testas mums baigsis dar neprasidėjęs. Tačiau teisėjui priėjus ir pradėjus glostyti Bagirą, ši sureagavo itin džiaugsmingai, o vėliau trasą įveikė su vos keliais nesklandumais, bet įveikė: tapo ketvirta iš septyniolikos grupėje dalyvavusių šunų. Šis rezultatas mums parodė, jog darbo ir didelių pastangų dėka galima pasiekti daug, bailų ir pasauliu bei žmogumi nepasitikintį šunį galima paversti pasitikinčiu, atsidavusiu ir ištikimu draugu, tereikia tik noro. Pabaigai, norėčiau pasakyti, jog suteikdami namus  prieglaudinukui, suteikiame ne tik jam antrą šansą gyvenime, bet ir mes patys gauname pačią didžiausią dovaną – geriausią draugą šuns pavidalu.

 
Fotografė: Rūta Karčiauskaitė