“Tiesiog Brokas mums patiko, pamanėme, kas dar gali jo norėti su negalia, iškart po operacijos, matyt, jam reikia rūpesčio ir dėmesio.”

Visi mūsų gyvūnai vienaip ar kitaip yra priglausti. Pavyzdžiui, Broką (trikojį) mes pamatėme Facebook skelbime, prieglauda ieškojo jam namų. Nemąstome, iš kur jis atsirado, ir nesistengiame atsiminti – mums nesvarbi jo praeitis. Galvojame apie tai, kas bus, kai būsime kartu. Tiesiog Brokas mums patiko, pamanėme, kas dar gali jo norėti su negalia, iškart po operacijos, matyt, jam reikia rūpesčio ir dėmesio.

Gilė (su raudonu antkakliu) pakliuvo pas mus iš vieno sendaikčių turgaus – dairėmės visai kitokių pirkinių, bet pamatėme parduodamą sušalusį šunelį, visai mažą, ji buvo prišaluis prie kartoninės dėžutės dugno. Moteris ją pardavinėjo greičiausiai iš nevilties, norėdama gauti pinigų. Nepamenu, kiek mokėjome, bet nusipirkome ištikimą ir labai protingą kalytę. Pavadinome Gile dėl jos ryškios kailio spalvos ir dar dėl to, kad buvo labai gražus pavasaris.

Spurga, pati mažiausia juoda kalytė, atkeliavo mums netekus jos brolio. Auginome Salvadorą – iš tos pačios šuniukų šeimos, bet nutikus nelaimei labai jo ilgėjomės. Ir kai kaimynai pasakė, kad kalytė vėl atsivedė šuniukų – nedvejodami paėmėme JĄ. Pavadinome Spurga, nes miegodavo susisukusi į kamuoliuką ir centre išėjo balta dėmė nuo papilvės kailiuko.

Paskutinis atsirado Zefyras. Dabar jį vadiname tiesiog Zefiu. Jį pamatėme skelbime apie nereikalingus šuniukus. Nėra konkrečios priežasties, kodėl jį pasiėmėme, tiesiog nusprendėme, kad esame pasiruošę dar vienam šuniukui. Netekę dviejų didelių šunų (dogo ir mišrūnės), pritrūkome, matyt.

Turime ir kitų augintinių: egzotinę papūgą, iguaną bei akvariumą, pilną įvairių gyventojų. Visi gyvūnai rado būdą gyventi kartu ir iš esmės tinkamai prižiūrimi nesukelia nei diskomforto, nei kažkokio vargo ar grėsmės vieni kitiems. Kalbant apie paukštį – žinoma, jis naikintojas, viską ėda. Tuo tarpu šunys labiau mėgsta niokoti ir kurtis “lizdus” žmonos gėlynuose bei kelti sąmyšį kieme. Matyt, didžiausia nesąmonė įvyko, kai vienas iš jų suėdė maišelį su vaikiškais pripučiamais balionėliais. Galite patys įsivaizduoti, kaip mes juos rinkome po to kieme.

Mūsų augintiniai perprato rutiną, keliasi bei eina miegoti su visa šeima. Kai kurie pasirinko vaiko kambarį ir laiką leidžia su sūnumi, miega kartu pas jį, kiti pasirinko mūsų lovą, na, ir retkarčiais dalinasi pakaitomis vieną gultą, kurio nei vienam nereikėjo, kol suprato, kad patogu – dabar reikia visiems. Tai rotuojasi.

Nors gyvūnai ir labai džiugina, būna dienų, kai jie vargina, ypač, kai neturime pakankamai laiko arba išvykstame atostogų. Mūsų džiaugsmai tampa našta – juos reikia prižiūrėti ir lankyti, tad tai suderinti sunku. Gyvenimas su jais puikus, bet į viską žiūrėkime blaiviai, pasitaiko ir desperacijų, kai atrodo, kad pervargome. Bet visa tai praeina.

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė