“Vėliam vakarui atėjus Mari pirmoji šoks į lovą ir savo uodegos vizgėjimu ragins šeimininkus eiti pagaliau miegoti ir pailsėti prieš artėjančius kitos dienos nuotykius.”

Mari Mari Mari — šaukia Agnė ir Aivaras. Staiga tarsi viesulas atlekia didelių ir mielų ausyčių savininkė Marijana. Įšoka į lovą ir pradeda niurkyti, kandžioti ir laižyti veidą tol, kol galiausiai šeimininkai susiprotės keltis ir eiti žaisti. Kiek gi galima miegoti tokį gražų rytą?!

Prieš kiek daugiau nei metus Mari rytą pasitiko ne šiltoje, minkštutėje lovoje, o kukurūzų lauke, netoli Alytaus rajono, kol geri žmonės ją kartu su broliuku surado ir atgabeno į gyvūnų prieglaudą. Prieš kiek daugiau nei  metus vis labiau pradėjome galvoti, jog norime naujo šeimos nario, svajojome, kaip važiuosime kartu į gamtą, bėgiosime, ilsėsimės. Net nebuvo svarstymo apie šuns veislę, bruožus, gi prieglaudose tiek daug gražuolių laukia! Vieną dieną pamačiau prieglaudos „Vyšnių sodas“ Facebook paskyroje šunytę, bet ji jau buvo atradusi savo širdies draugus, tačiau darbuotoja užsiminė, jog prieš kelias dienas yra atkeliavusi naujokė — rusvo kailio Marijana, ir iškart pakvietė atvykti į prieglaudos Zuikių vilą susipažinti. Marijana buvo apie trijų mėnesių, šviesaus rusvo kailiuko, ilgo snukučio gražuolė. Po pirmojo mūsų pasimatymo taip ir nebeišsiskyrėme! Nesitikėjome, jog tą pačią dieną ji keliaus su mumis namo, neturėjome net maisto ar gulto, tad grįžę bėgome į gyvūnų prekių parduotuvę su daiktų sąrašu it naujai iškepti tėvai. O jai taip tiko dar prieglaudoje suteiktas vardas Marijana, jog nusprendėme jo nekeisti, tik mėgstame trumpinti Mari — kaip juokaujame, garsiosios Nobelio premijos laureatės, mokslininkės Marie Curie garbei.

Mari nedrąsi kieme, tačiau pajutusi, jog gali žaisti su kitais šunimis, nedvejodama pasiduoda pašėlimo įkarščiui ir kartais taip, jog pamiršta, kad šeimininkai jau kokią minutę ją kviečia. Bet mažais žingsniais augame ir mokomės. Namuose Mari yra „išgražinusi“ beveik visus baldus: nuo knygų lentynos iki kėdžių. Be to, mus išmokė, jog kojines visada reikia pasidėti į vietą. Mėgsta padainuoti, ypač kai žino, jog jau tuoj tuoj gaus virtą kiaušinį arba vištienos šmotelį.

Kiekvieną dieną, kuomet grįžtame iš darbų, atidarius duris kelias minutes mus džiugina Mari meilės pliūpsnis, kaip mes pasiilgstame vienas kito! Ji visą likusį vakarą gulės šalia arba krebždės savo nagučiais į ranką, kad nenustotum glostyti kiek galima ilgiau. Vėliam vakarui atėjus Mari pirmoji šoks į lovą ir savo uodegos vizgėjimu ragins šeimininkus eiti pagaliau miegoti ir pailsėti prieš artėjančius kitos dienos nuotykius!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė