„Juk Liūtas – ne koks brisius, o geriausias žmogaus draugas. Ir tas žmogus esu aš.“

Šiemet mano šuniui Liūtui bus 13 metų, o man šiemet dvidešimt šešeri. Tai reiškia, kad pusę savo gyvenimo  nugyvenau su Liūtu. Geresniąją pusę.

Pirmą kartą pamačiau Liūtą Kūčių dieną nuėjusi į močiutės sodą Elektrėnuose nunešti mylimai valkataujančiai kalytei maisto. Nusekusi paskui Lapę (taip buvo praminta dėl išvaizdos  bendrumų su šiuo žvėreliu) pamačiau iš po laiptukų lendantį mažylį, manau, jam tada buvo apie du mėnesiai. Tiktai paliesti aš jo iš karto negalėjau. Apsirengusi šiltu kombinezonu, gal gerą valandą pragulėjau ant sniego, laukdama, kol šunytis kiek įsidrąsino. Būdama vilnietė, pradėjau nežmoniškai laukti kiekvieno važiavimo į sodą. Šuniukas augo, rūpestingai prižiūrimas motinos (tik jos pačios niekas, deja, rūpestingai neprižiūrėjo), vis labiau prisirišdamas prie manęs ir provokuodamas mane pačią pyktis su mama: ak, kodėl mes negalime paimti Liūto, jeigu jis kiekvienąkart mums išvažiuojant bėga paskui mašiną tol, kol tik įstengia? Neslėpsiu, bandydavau naują ištikimą draugą ir apgauti. Palikusi maisto, stengiausi nepastebėta išeiti iš sodo, kad jis liktų ten ir nesektų paskui į miesto dalį. Tik kad jis mesdavo ėdęs ir bėgdavo paskui.

Kai Liūtui buvo apie devyni mėnesiai, dingo jo motina. Galbūt kas ir jį bandė sugauti, bet jis neidavo prie žmonių arčiau kaip per du metrus, išskyrus mane (daug kam sunku patikėti, kai dabar, būdamas naminis, prie visų mielai glaustosi). Matydamas, kaip liūdžiu, mano tėtis sutarė su savo teta, kad išvešime Liūtą jai į kaimą. Toli Žemaitijon, kur jį matysiu rečiau, bet šuo bus saugesnis negu gatvėje. Dešimt metų mudu bendraudavome tik per atostogas. Kai aš atvažiuodavau, Liūtas taip džiaugdavosi, kad kaimo žmonės sakydavo: „Nesame matę, kad šuo ką nors taip mylėtų.“ Per dienas vaikščiodavome, lakstydavome ar tiesiog snausdavome kur nors pamiškėje drauge, kad tik nereikėtų eiti namo, nes tada jį vėl reikės pririšti. Mūsų rekordas yra 70 km sukartas kelias per dieną (šuo, žinoma, subėgiojo daugiau).

Prieš dvejus metus pagaliau atėjo išsvajotas ir išsapnuotas laikas, kai parsivežiau Liūtą į Vilnių gyventi kartu. Baigusi neurobiologijos magistrą ir įstojusi į doktorantūrą jaučiausi tvirtai. Dėl doktorantūros turėsime, už ką nuomotis būstą, valgyti ir gydytis; o dėl magistro specialybės – buvau tikra, kad mano šuo sugebės puikiai prisitaikyti mieste (neklydau). Didžiausiai baimei, kad Liūtas turės senti kaime šaltame lauke ir be veterinaro pagalbos, pavyko užbėgti už akių. Juk Liūtas – ne koks brisius, o geriausias žmogaus draugas. Ir tas žmogus esu aš. Daug kas bijo imti į butą šunį, kuris anksčiau visą gyvenimą pragyveno tik lauke. Kad mano draugui nenutiktų nelaimių, iš pradžių jį vesdavau šešis kartus per dieną, palaipsniui mažinau iki penkių, keturių, o dabar einame du arba tris kartus. Pirmą savaitę naujuose namuose nė karto nepalikau vieno, o po savaitės išbandėme. Man išėjus į koridorių pusei minutės – tylu, minutei, dviem – irgi. Tada po penkias, dešimt, penkiolika – lauke skaičiau knygą. Paskui ėjau iki parduotuvės. Viskas gerai! Atsilojęs per visą gyvenimą prie būdos, Liūtas nė nemanė triukšmauti kam nors praeinant pro duris bendrabučio tipo būste.

Dar vienas svarbus mūsų su Liūtu bendro gyvenimo įvykis – kai mudu tapome nebe dviese, o trise. Visą gyvenimą šalia Liūto būdavo koks nors šuo ar bent katinukas. Kai pažįstama veisėja kelioms dienoms paliko pagloboti savo vokiečių aviganio nykštuko kalytę Double Trouble Laukinę vilkauogę ir mes trise labai susidraugavome, išsiprašiau, kad leistų mums ją pasilikti. Šunys vienas kitam iš karto labai patiko ir dabar jie gali kaip paršiukai ėsti iš vieno dubenėlio vienu metu. Apie Double daug šiame projekte netinka pasakoti, nes ji, kaip gimusi veislyne, turėjo garantą niekada nelikti be namų. Pirmuosius gyvenimo metus ji praleido namie pas veisėją, nors dokumentuose parašyta „brokas“ – niekada netiks į parodas titulams rinkti ar veisti. Pas mus Double jau gyvena dvejus metus, dabar jai treji, nors praeiviai vis klausinėja, kiek jai mėnesių dėl ligos nulemtos vaikiškos išvaizdos. Iš tikro Double savotiškai irgi yra išgelbėtas bei nuolatos gelbstimas šuniukas, kadangi serga sunkia genetine lėtine liga hipofizės dvarfizmu, kurios gyvybei pavojingiausias simptomas yra inkstų nepakankamumas. Praėjo laiko, kol radau tinkamus žmones, galinčius konsultuoti šios retos ligos klausimais, ir Double dabar netgi atsiaugino kailiuką, nors vaikystėje jai buvo prognozuotas vos pusės metų trukmės gyvenimas ir visiškas nuplikimas, išskyrus snukutį ir kojytes (internete galima prisižiūrėti baisokų šia liga sergančių šunų nuotraukų, bet taip pat galima rasti ir keturioliktą gimtadienį švenčiančių pūkučių). Šiuo metu laukiu ką tik Olandijoje išleistos knygos būtent apie vokiečių aviganių dvarfizmą, kad galėčiau dar geriau rūpintis savo mažiuke.

Taip, aš suprantu, kad auginu du šunis, kuriems abiems į uodegas šnopuoja giltinė. Bet šunys to, manau, nesupranta. Šiemet vos nepraradau Double po kastracijos komplikacijų bei ilgo gydymo antibiotikais, o Liūto – dėl babeziozės, kuria jis užsikrėtė net nešiodamas antkaklį nuo erkių. Tačiau po pirmo priešnuodžio suleidimo Liūtas jau gulėjo su lašeline ne bet kaip, o tvirtai APSIŽIOJĘS KIAULĘ – vieną iš daugybės savo be proto mėgstamų žaislų. Dėl savo šunų aš netgi ėmiau žaisliukus gaminti pati, prigaminu ne vien saviškiams, turime ir savo žaislų svetainę: www.strauble.lt. Ir Liūtui, ir Double žaislų labai reikia, jie nesuka sau galvų dėl to, kad vienas jau senas, o kitas serga, ir abu šiuo metu jaučiasi puikiai.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė