“Jos akys pasakė viską. Liūdna, nepasitikinti niekuo, atrodė, net pačia savimi. Lyg jos pasaulis būtų sustojęs, o gal jis niekada ir nesisuko. “

“Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.”

Kiek daugiau nei prieš 2 metus mūsų gyvenimai apsivertė aukštyn kojomis. Ir ne, tai nebuvo gerai apgalvotas sprendimas, gal labiau didelis minčių kratinys su begale už ir prieš ir vienas impulsyvus širdies šauksmas – važiuok ir rask ją! Radau. Neįtikėtinai mažą, kačių narvelio kompanionę (taip, ji buvo tokia maža, kad su katėmis jai buvo saugiau), dabar jau mūsų Lapę. Buvo visko. Baimės ašarų, susipynusių su didžiuliu džiaugsmu, nesuskaičiuojamas kiekis pirmų kartų, dar didelis kiekis pažadų jai, kad pasaulis, kuriame gyvensime, bus pats geriausias. Vienas įsimintiniausių pažadų sau, kad Lapė miegos tik savo guolyje, ir visai nesvarbu, kad mažiau nei po 48 valandų jau dalinomės pagalvėmis su ja.

Jos vardas atspindi toli gražu ne tik išvaizdą, ji lyg tikra lapė – greita, gudri, profesionaliai sėlinanti iš pasalų ir, žinoma, naujam žmogui neprijaukinta. Jei galėtų rinktis, vietoje žmonių kompanijos visada rinktųsi vienatvę, bet ne paslaptis, kad ir didžiausi vienišiai pasiilgsta DRAUGŲ. Taip į mūsų namus atvyko karalius Oxis. Katinas, kuris sulaužė visus standartus apie šuns ir katės negebėjimą būti draugais, tai įrodė žaisdamas bei miegodamas kartu su Lape. Kiekvienas jų rytas prasideda chaotišku bėgimu iš vieno kambario į kitą ir tai ne katės ir pelės gaudynės, tai draugystė. O ir mums pavargus nuo rutinos, Oxis lyg pavasaris – šiltai, švelniai ir ramiai ateina tada, kada labiausiai jo reikia.

Atrodo, nieko netrūksta. Tikrai, mums nieko ir netrūko, bet jai trūko mūsų. Ir į šią istoriją įnešame dar vieną spalvą – jos vardas Bandži. Sutikome ją Tautmilės prieglaudoje vedžiodami kitus jos gyventojus. Galvoje kirbėjo klausimas – kodėl? Kodėl toks šuo yra čia. Juk žmonės mėgsta kilmę. O jos akys pasakė viską. Liūdna, nepasitikinti niekuo, atrodė, net pačia savimi. Lyg jos pasaulis būtų sustojęs, o gal jis niekada ir nesisuko. Daugybė klausimų ir baisus akmuo širdyse. Kelios dienos ir ji atvyko į namus. Kaip sakė veterinaras, jai 6 o gal 8 metai, akivaizdu, buvo naudojama reprodukcijai. Bet mes ne apie tai, mes apie tai, kaip niekada nemylėtas gyvūnas gali mylėti visa širdimi! Žinoma, pradžia buvo sunki. Daug pykčio, tylos, instinktyvaus puolimo vien už norą glostyti. Ilgas kelias ir pagaliau lašas pasitikėjimo žmogumi. Lašas, kuris labai greitai virto jūra. Ji tiki visais, kurie jai tiesa ranką, net leidus bėgti tolyn, džiaugtis miškais bei pievomis, ji bus šalia savo žmogaus. Ir taip, ji įrodė, kad su dideliu noru bei meile net pikčiausius demonus galime nugalėti.

“Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji.” (A. de Saint-Exupery).

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė