„Likimas tai ar sutapimas – koks skirtumas, svarbu, kad mūsų namai dar niekada nebuvo tokie pilni meilės.“

Kai galvoji, kad namuose gyvūnų, chaoso, garsų ir pūkų jau yra daugiau nei pakankamai, jie stebuklingai dar pasipildo. “neBrisius.lt” jau anksčiau yra pasakojęs apie gausią mūsų šeimą, tačiau, nepaisant tos gausos, vis papuolame į situacijas, kurioms tiesiog negalime pasakyti „ne“. Vieni sako, kad gyvūnai patys susiranda namus, kuriuose bus mylimi, kiti tiki likimu, treti teigia, kad viskas tik atsitiktinumų virtinė. Kaip ten bebūtų, mes tikrai esame tie žmonės, kuriems būtinai po ratais išbėgs kačiukas, prie namų atklys pasimetęs šuniukas arba kas nors paskambins, sakydamas, kad esame paskutinė jų viltis.

Taip atsitiko ir tą kartą, kai vienos Vilniaus spaustuvės rūsyje katė atsivedė keturis kačiukus ir pati po poros savaičių pradingo. Skambina žmonės, sako, tie kačiukai dar visai pypliai, o jų mama negrįžta, juk laiko klausimas, kada numirs badu mažiukai. Atvažiuoju, lendu po laiptais, tikėdamasi nesutikti vorų, nematomis, apgraibomis kartu su iškvietusių moterų pagalba ieškau katinukų. Ir štai jau esu pakeliui namo su keturiais nykštukais. Blusuotais, purvinais, sulipusiais ir labai alkanais. Siunčiu vyrui nuotrauką ir žinau, kad prie turimų keturkojų gausos mums mažiausiai reikia vargelio, dėl kurio reikės keltis kas porą valandų. Gaunu atsakymą „Na, ką gi :)“ ir suprantu, kad tai tema, už kurią niekada negausiu barti, nes Andrius gyvūnus myli ne mažiau negu aš.

Neilgai trukus namuose chaosas padidėja, nes katinukai, gavę reikalingą veterinarinę pagalbą ir sočiai maisto, atkunta ir pradeda ne lakstyti, o skraidyti. Čia prasidėjo ir naujų namų paieška jiems. Visi tokie skirtingi ir savotiškai žavūs. Padarėme nuotraukas, iškabinome skelbimus, pradėjome kandidatų į būsimus šeimininkus atranką. Trys katukai namus rado gana greitai, nepaisant to, kad kriterijus naujiems namams iškėlėme gana aukštus, pasirašėme dovanojimo sutartis, sterilizacijos/kastracijos pasižadėjimus. Paskutinė likusi mergytė jau buvo įkritusi man giliai į širdį, tik tuo metu to dar nepripažinau. Galiausiai nesąmoningai, bet kandidatai vis atrodė netinkami, o skelbimus nustojau atnaujinti, kol galiausiai vieną dieną Andrius sako: „Gal tu jau pripažink, kad niekam jos nedovanosi ir išimk tuos skelbimus“. Tik tada supratau, kad jis teisus – mergytė jau buvo tapusi neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Ją pavadinome Chia (nuo super sėklų, kurių nemažai naudojame maisto gamyboje, pavadinimo). Ypatingai socialaus charakterio Chia mėgsta dalyvauti visame, kas vyksta aplink ją, bučiuotis, miegoti kartu. Be jos į vonią nenueisi arba būsi apibartas, kodėl neįsileidai, pakalbinęs visada gausi atsakymą ir kartais taip juokingai kalbamės ilgai. Ji visada pasitinka prie durų grįžusius, labai mėgsta melioną ir traškučius bei visada pati pirma priima svečius namuose.

Visada norėjau auginti Meino meškėną, bet žinojau, kad mano norams išsipildyti nevalia, nes daugybė katinėlių prieglaudose ar gatvėje laukia nuolatinių namų. Būdama mažytė Chia buvo paprasta, nelabai ilgo pasišiaušusio plauko pilka katytė ir tik jai ūgtelėjus supratome, kokio didingo grožio katė papildė mūsų šeimą – ji niekuo nenusileidžia mano išsvajotiems Meino meškėnams. Likimas tai ar sutapimas – koks skirtumas, svarbu, kad mūsų namai dar niekada nebuvo tokie pilni meilės.

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė