Bimas – nuostabus draugas.

Aš visada mylėjau šunis ir jų per gyvenimą turėjau tris. Buvau nusprendusi daugiau nelaikyti jokių šunų, nes labai sunku susitaikyti su jų netektimi, tačiau laikas gydo žaizdas, todėl pernai nuo rudens jau pradėjau ieškoti skelbimų apie dovanojamus šunelius. Vaikai Kalėdų proga padovanojo man pavadėlį naujam šuniukui vedžioti, indą maistui ir kalendorių ant sienos su šuniukų nuotraukomis. O šunelio vis dar neturėjau…

Naujuosius 2014 metus sutikau savo geriausios draugės namuose. Sausio 1 d. man paskambino sesė, pasveikino su Naujais metais ir pasakė, jog internete surado skelbimą apie dovanojamą 3 mėn. šunelį. Taigi grįžusi iš draugės apie pietus, paskambinau nurodytu telefonu. Atsiliepė jauna mergina ir pasakė, jog 2013 m. gruodžio 31 dieną atidavė gyvūną į “Grindą”, kadangi ji neturėjo kito pasirinkimo (jai bendrabučio komendantė liepė išsikraustyti iš bendrabučio, jei ji pasiliks šuniuką).

Bimas gimė 2013 m. spalio 5 dieną. Jo motina – grynakraujė borderkoli, o tėvas nežinomas. Ta mergina buvo nuvežusi šunelį pas mamą į kaimą, bet kai mama atsidūrė ligoninėje, jai teko atsivežti jį į bendrabutį. Nežinau, kiek laiko Bimas pragyveno bendrabutyje, bet mes jį pasiėmėme iš “Grindos” sausio 1 dieną. Jam dar net registracijos numeris nebuvo išduotas, tik sugirdyti vaistai nuo kirminų. Ta studentė pati žadėjo atvežti mums šunelį, bet “Grindos” administracija jai jau jo nedavė, motyvuodama tuo, jog nėra garantijos, jog ji neatveš jo vėl atgal.

Prieglauda sausio 1 dieną dirbo iki 16 valandos. Aš paskambinau budinčiam, pasakiau, jog noriu šuns, kurį vakar atvežė jauna mergina, ir paprašiau palaukti bent keletą minučių, jei mes vėluotume. Mes su sūnumi atvažiavome be 5 min. 16 valandą. Aš bėgte atlėkiau į “Grindos” administracinį pastatą. Budintis darbuotojas atnešė iš narvo susigūžusį iš baimės ir sielvarto mažutį, nuostabų šunelį. Aš paėmiau ant rankų šį šiltą sutvėrimą, bet vargšiukas visas tirtėjo iš baimės, kadangi narvuose lojo dideli, suaugę šunys, lauke girdėjosi fejerverkų salvės. Šunelis svėrė 8 kg 300 g. Mano 24 metų sūnus irgi labai apsidžiaugė, kai išvydo šį gražuolį. Taip ir atsirado Bimas mūsų namuose. Iš pradžių jis sekiojo tik paskui mano sūnų, nes jis tuo metu ruošėsi sesijai, būdavo namie, bet po mėnesio Bimas jau ir mane laikė teisėta šeimininkė, kadangi aš jį ir maitindavau, ir vedžiodavau 4 kartus per dieną. Jis jokių didelių šunybių neiškrėtė, tik kelis kartus nukando interneto kabelius, sugraužė keletą porų naujų batų. Bet visa tai yra smulkmena, palyginus su tuo, kiek jis suteikia džiaugsmo savo buvimu, savo besąlygišku prieraišumu, švelnumu. Tai nuostabus draugas.

Dar truputis informacijos apie šuns charakterį. Tai tikrai sumanus gyvūnas, be galo jautrus, mielas, nelojikas, nepiktas, bet ir su svetimais nepatiklus. Bimui nepaprastai patinka bėgioti per rampas šalia Baltojo tilto, lakstyti per lauko tinklinio aptvarų bordiūrų angas, laipioti vaikų aikštelėse čiuožyklos laiptais ir čiuožti. Jis labai mėgsta bendrauti su visais šunimis, jei tik jie būna geranoriškai nusiteikę Bimo atžvilgiu. Prieš 3 mėnesius mes Bimą kastravome, taip pat jis turi čipą. Dabar jis visuomet žaismingai nusiteikęs tiek patinų, tiek kalyčių atžvilgiu, nes visus šunis traktuoja vienodai. Veterinaras įspėjo, jog gali nutukti, nes Bimui beliko tik vienas malonumas gyvenime – maistas, taigi stengiamės jo neperšerti.

Gruodžio gale savaitei buvau išvykusi į Airiją, tai Bimas nieko neėdė 2 dienas, labai liūdėjo, nors namie tuo metu buvo ir sūnus, ir atvykusi iš Vokietijos dukra su vyru. Štai koks mūsų Bimas.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografas Karolis Zeltinis