„Nuo tos užkariautos akimirkos, jis tapo mūsų šeimos narys ir mūsų draugų draugas.“

Upis yra pavyzdys, kaip gyvūnas išsirenka šeimininkus, o ne šeimininkai gyvūną….
Kurį laiką galvojome ir fantazavome, kaip būtų smagu turėti augintinį. Vieną rytą atsikėlus, nusprendėme, kad užtenka fantazuoti, reikia veikti. Apvažiavome keletą prieglaudų, kuriose buvo daug mažų ir didelių katinų, bet iš jų visų labiausiai mums įstrigo mielas, baltas, rainas katinėlis. Nors šalia buvo ir visai mažų kačiukų, kurie savo mielumu atrodė, kad galėtų papirkti bet ką, bet UPIS jiems nenusileido – užkariavo mūsų širdis. Nuo tos užkariautos akimirkos, jis tapo mūsų šeimos narys ir mūsų draugų draugas. Jam priklauso visas butas, visa lova, ir kartais netgi mūsų miego laikas, kurį jis mėgsta išnaudoti žaidimams, o kartais meilės protrūkiams, pradėdamas trinti ūsus į veidą ir laižyti jį.

Upio mėgstamiausias žaislas – pelė, su ja, atrodo, galėtų dūkti visą dieną be perstojo. O kai nori ir mus įtraukti į savo žaidimą, tai numeta pelę po lova. Lova sunki ir, kiekvieną kartą užmetus pelę, yra pakankamai daug reikalų ją kilnoti ir traukti ją lauk. Dėl šios priežasties Upis dabar turi apie dešimt pelių – vieną užmeta, gauna žaisti su kita, ir taip kol visos atsiduria po lova. Kartais pagalvojame, kad jis tokiu būdu tiesiog nori atsinaujinti savo žaislų kolekciją.

Kiekvieną kartą, mums grįžus po darbų, jis pasitinka prie durų, papasakoja, kaip jam praėjo diena, ką per ją nuveikė, o paėmus ant rankų, jis murkimu parodo, kad pasiilgo.

Nuoširdžiai nebeįsivaizduojame, kokia atmosfera būtų namuose be Upio.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė