“Baronas mokosi nebijoti jį supančio pasaulio, o mes mokomės kantrybės, disciplinos ir pratinamės pamėgti pasivaikščiojimus bet kokiu oru.”

Visą gyvenimą augau apsupta ne keletos, o visos krūvos gyvūnų, todėl įsivaizduoti savo gyvenimo be jų tiesiog negaliu. Namai be gyvūno man atrodo kaip namai be džiaugsmo ir pilnatvės. Todėl vos atsikrausčiusi į Vilnių pradėjau ieškoti, kur galėčiau būti arčiau jų. O kai apsigyvenome kartu su vaikinu, kelis kartus mąstėme apie šunį. Aš labai norėjau šuns, tačiau Ernestas sakė, kad mes tam dar nesame pasiruošę, nes abu daug dirbame, didžiąją dienos dalį nebūname namuose. Aišku, aš nuolat zyziau, tačiau vis pakalbėdavome ir viskas, šuns įsigyti nesiruošėme.

Ir tada į prieglaudą, kurioje savanoriauju, pateko Baronas. Tiksliau, buvo pririštas ir paliktas prie prieglaudos durų. Viskas įvyko 2018 metų sausio mėnesį. Kitą dieną kartu su vaikinu keliavome į prieglaudą pavedžioti šunų ir pamatėme Baroną žaidimų aptvare (kitur nebuvo jam vietos), susigūžusį, išsigandusį ir visiškai nenutuokiantį, kas čia vyksta ir kodėl jis čia, o mes į jį spoksome. Ernestas čiupo pavadį ir nusprendė jį pavedžioti. Jau nuo tos akimirkos, kai prisegė pavadį, tarp jų užsimezgė kažkoks nepaprastas ryšys, Baronas atsipalaidavo, vaikščiojo greta ir tyrinėjo aplinką. Tuo viskas ir baigėsi, pavedžioję dar kelis šunis išvykome namo. Ernestas vis kalbėjo, kad koks vargšas šuo, toks išsigandęs, sušalęs…

Vėliau bendroje savanorių grupėje perskaičiau, kad vakarinės pamainos savanoriams niekaip nepavyko išsivesti Barono pasivaikščioti, jis nesileido prisegamas prie pavadžio. Patikrinome apsaugos kamerų įrašus – tiesa, Baronas lakstė po aptvarą ir neprisileido savanorių artyn. Pajuokavau, kad turbūt jis Ernesto šuo, nes tik jį vienintelį ir prisileido (pamiršau paminėti, kad Baronas neprisileido ir manęs). Bet pasirodo, mano nekaltas pajuokavimas kaip rimtas faktas nuskambėjo Ernestui ir jis manęs paklausė, ar galėčiau susisiekti su mūsų nuomojamo buto šeimininke ir paklausti, ar ji sutiktų, jog mes dvi savaites paglobosime šunį namuose. Iš pradžių bandžiau jį atkalbėti, nes mes nieko nežinojome apie ką tik atvykusį šunį, o ir pakankamai laisvo laiko jam neturėjome, bet supratau, kad atkalbėti nepavyks. Buto šeimininkė sutiko ir netrukome nei 20 minučių, kaip jau buvome prieglaudos kieme ir bandėme Baroną įsiprašyti į savo automobilį.

Kaip jau suprantate, tos dvi savaitės laikinos globos mūsų namuose tapo viso gyvenimo globa. Tiesa, pačioje pradžioje ieškojome ir senųjų šeimininkų ir potencialių naujųjų, bet vis sunkiau buvo galvoti apie tai, kad Baroną padovanosime kažkam kitam, todėl lyg tyčia vis neišeidavo suderinti susitikimų su potencialiais šeimininkais. O ir po kelių dienų kartu supratome, kad to šuns niekam neatiduosime ir kad visi potencialūs šeimininkai nebus geresni šeimininkai nei mes. Taip ir prasidėjo nuotykių kupinas mūsų gyvenimas kartu. Nors dauguma draugų ir bandė mane atkalbėti nuo sprendimo pasilikti šunį, nes jis buvo (ir dar yra) be galo bailus, kad tai sukels daugybę problemų, o dar jis yra ir „piktos“ veislės atstovas, aš Barono akyse mačiau tą vienintelį norą gyventi ir būti mylimam. Jo išmintingos akys, atrodo, žvelgė tiesiai į širdį ir prašė jį suprasti, duoti daugiau laiko. Juk ir mums kartais norisi, kad kažkas mus suprastų, kai atrodo, kad visas pasaulis nesupranta. Ir išvis, niekada negali teisti gyvūno už jo elgesį, prie kurio privedė buvę šeimininkai. Kadangi turiu patirties dirbant su elgesio sutrikimų turinčiais šunimis, tai Baronas man buvo dar vienas pūkuotas iššūkis.

Šiuo metu jau daugiau nei metus mes gyvename kartu. Kartu miegame, valgome ir kartu mokomės. Baronas mokosi nebijoti jį supančio pasaulio, o mes mokomės kantrybės, disciplinos ir pratinamės pamėgti pasivaikščiojimus bet kokiu oru. Aišku, iššūkių netrūksta: pradedant išėjimu į miestą, baigiant bandymais įtikinti žmones nebėgti į kitą gatvės pusę mus pamačius. Tačiau žinote ką? Didelė meilė ir noras nugali visas baimes. Mes didžiuojamės juo kiekvieną dieną ir kiekvienu nauju pasiekimu. Ir esame be galo laimingi, kad būtent mes galėjome jam suteikti namus, dabar net nebesuprantame, kaip tiek laiko galėjome gyventi be šuns.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė