Svarbiausi faktai apie mūsų „įsisūnytus ( – dukrintus)“ gyvūnus:

Katytė Tigra:

Istoriją galėčiau pradėti tuo, kad visuomet sakiau „jau kačių tai niekada nelaikysiu“. Nėra taip, kad būtume (aš, ar vyras, ar vaikai) joms alergiški, arba, kad nemėgtume – mes mylime visus gyvūnus, tačiau kažkaip na nelipo. Visą gyvenimą tik šunys ir šunys, atrodė, kad katės negali būti nei meilios nei prisirišusios, jos juk vaikšto pačios sau kur panorėjusios ir  jų neprisišauksi kaip šuns. Taigi vieną dieną skambina man iš darbo vyras ir sako: „Žinai, aš čia naršiau internete ir pamačiau nuotrauką su tokiu vargšu padarėliu – mažytė katytė, kuri yra be vienos akytės, o kita smarkiai pūliuoja, tad neaišku, ar su ja ji taip pat ką nors matys“. Po to papasakojo, kad prie nuotraukų yra aprašymas, jog katytei yra apie vieną mėnesį, dabar ji kažkokiam rūsyje, gyvena dėžutėje, nes ją po balkonu rado vienas geras žmogus ir iškvietė gyvūnų globos tarnybą, kuri atvyko ir apžiūrėjo katytę bei paskyrė jai gydymą.

Kadangi žmogus, kuris ją rado pats neturėjo sąlygų katytės pasiimti namo, ji ir liko rūsyje, kur tas žmogus ateidavo ir duodavo jai vaistukų bei lašindavo į akytes. Tuo tarpu gyvūnų globos tarnyba patalpino skelbimą internete, kad katytei reikia globos, nes ji ten ilgai neišgyvens viena. Vyras ir sako: „Katytė dar tokia maža ir be akies, jos gi tikrai niekas nepasiims. Sveikų kačių pilnos prieglaudos, o ši – dar ligota… neaišku ar apskritai neliks akla, kaip ji ten gali likti…?“. Po to visą vakarą svarstėme, ką daryti, naktis taip pat buvo bemiegė. O ryte paskambinau dukrai ir pasakiau: „Vakar tėtis matė internete mažą pilką katytę be akytės, mes ją norime pasiimti, gal gali paieškoti, kur ji dabar yra?“. Dukra žinoma buvo labai nustebusi dėl tokio sprendimo, nes juk nepamiršo tėvų žodžių, kad jau kačių tikrai nelaikys. Na, bet neužilgo jai pavyko rasti tą skelbimą su katyte. Tuomet pasiskambinome į prieglaudą ir štai, jau pusė metų, kaip Tigra gyvena mūsų namuose. Tokio meilumo katytės nesame matę. Ji yra ne ką mažiau protingesnė nei šuo ir be galo mus myli. Vienos akytės žinoma taip ir nepavyko išgelbėti, ji nuolat pūliavo, todėl teko ją išoperuoti, o kitą ji mato prastokai, bet vis dėlto mato! Katytę teko netrumpai gydyti, kol ji visiškai atsigavo, bet dabar turime labai šaunią ir nepaprastai gražią draugę, kuri visuomet sekioja iš paskos ir mėgsta dalyvauti visose veiklose arba tiesiog apsikabinus sėdėti ir murkti į ausį. Be to ji puikiai sutaria ir su kitais mūsų gyvūnais (dviem mažais šuniukais). Taigi….niekada nesakyk niekada.

Šuo Dingas:

Ne už ilgo nuo Tigros atsiradimo mūsų namuose nutiko kita istorija. Dukra su savo vyru netoli nuo mūsų statosi namą. Vieną šaltą šių metų sausio vakarą  (kuomet pasitaikė kelios savaitės kai temperatūra siekė – 20 C ir buvo pūgos), vaikai po darbų užsuko į statybas apsižiūrėti ar viskas tvarkoje per tas visas pūgas. Ir taip jie užėję į namą (kuris tada dar buvo be langų ir be durų) pamatė iš tamsaus kampo bežvelgiantį didelį gyvūną. Išsigandę buvo tiek jie, tiek tas gyvūnas, kuris kaip vėliau paaiškėjo buvo vilkšunio ir Kaukazo aviganio mišrūnas. Kiek pašnekinus šunį, jis pamažu išlindo iš kambario kampo ir pajudėjo link žmonių, tarus kelis nedrąsius žodžius paaiškėjo, kad šuo galimai visai draugiškas (nors pirmas kelias sekundes buvo neaišku ar jis puls naujai sutiktus asmenis, kurie įsibrovė į jo buveinę ar tiesiog iš baimės nieko nedarys). Vaikai, nors ir neplanavo turėti tokio didelio šuns, nusprendė, kad negalima varyti naujojo gyventojo jei jau jis pats susirado šia užuovėją ir leido jam pasilikti. Manė, kad gal jis tik norės čia pralaukti šalčius, o po to keliaus iš kur atėjęs. Na, jam paliko laisvę rinktis. Po to su kiekvienu atvažiavimu į statybas šuo tapo vis draugiškesnis, mes jį ėmėme maitinti, tačiau nei rišome, nei uždarinėjome. Jis buvo visiškai laisvas, bet kai atvažiuodavom jis visad išeidavo iš namo (supratome, kad jis ten ir būna visą laiką) atlikti savo reikalų bei prasimankštinti. Taip praėjo savaitė, kita, kol vieną dieną mes savo draugo atvažiavę neberadome. Gal tai sutapimas gal ne, bet tuomet kaip tik atšilo orai ir mes pamanėme, kad turbūt jau atėjo tas metas, kuomet jis tiesiog nusprendė mus palikti ir galbūt grįžti namo. Palaukėme porą dienų, o po to aš ir sakau, o gal kartais tą šunį kas pagavo (turėjau omeny visokias tarnybas). Vėlgi pasitelkėme interneto pagalbą ir dukra nuspaudusi pirmą nuorodą pamatė nuotrauką, kurioje buvo  mūsų šuo. Ir ta vieta kur jis buvo tikrai mūsų nenudžiugino. Tai Grinda. Oi daug mes esame apie ją girdėję. Skubiai susisiekėme su šia įstaiga, kol jie nesunaikino šuns ir pasakėme, kad norime pasiimti savo šunį. Tada sužinojome, kad galėsime jį pasiimti, tačiau reikės sumokėti išpirką už nepriežiūrą! Labai apsidžiaugėme, kad suspėjome laiku ir nebegalvodami apie jokias išpirkas jau po kelių valandų buvome Grindoje ir pasiėmėme savo šunį.

O kaip jis apsidžiaugė mus pamatęs, galvojome išlauš visas tvoras ir kuo skubiausiai įšoko į mašiną! Baudą, žinoma, taip pat susimokėjome. Tai tokia istorija. Šunį pavadinome Dingu (na būtent dėl to, kad jis iš kažkur, o po to ir iš mūsų namų netikėtai dingo). Nuvežėme pas veterinarą, kuris pasakė, kad jam tik apie du metukus ir kad jis tikrai labai protingas ir išauklėtas šuo, pas gydytoją jis gavo visus reikiamus skiepus. Na o toliau nusprendėme, kad Dingas kol kas pagyvens pas mus su vyru (kadangi turime nuosavą kiemą), kol vaikai nebaigė statybų ir kad šuo ten nebūtų vienas, kol niekas negyvena name, o vėliau jie pasiims jį ir augins prie namo, bus puikus sargas. Dar buvo keletas bandymų surasti tikruosius Dingo šeimininkus, nes žinome, kaip nesmagu prarasti gerą draugą, tačiau visos paieškos buvo nesėkmingos ir jo niekas nepasigedo. Tačiau iš viso šuns elgesio tikrai matyti, kad jis nebuvo laukinis. Jis tikrai prižiūrėtas, labai protingas, kaip paaiškėjo moka atlikti ir kai kurias komandas. Žodžiu nuostabus šuo, kuris mus pats susirado ir mes dėl to labai laimingi. Dabar Dingas turi savo kiemą, kuriame karaliauja, didelę būdą su terasa, daug žaislų. Beje, mėgstamiausi jo žaislai yra akmenys. Jis paima kuo didesnį akmenį, kurį vos gali apžioti ir žaidžia su juo kaip su kamuoliu, visaip mėto, stumdo kojomis. Labai įdomu stebėti šį žaidimą, tik gaila jo dantų, kurie jau dabar ne pagal amžių nudilę, matyt dėl šio keisto pomėgio. Taigi, tokia yra klajoklio istorijos laiminga pabaiga.

Tai tiek žinių iš mūsų. Tikimės norėsite susipažinti su mūsų „įsivaikintaisiais“ bei kitais jų draugais.

Foto – Toma Špakauskaitė | www.tphoto.lt