„Ko išmokau iš jo, tai nuoširdumo.“

Robis mano gyvenime atsirado netikėtai, nors šuns norėjau ne vienus metus. Vis vartydavau ir vartydavau gyvūnų globos namų paskyras Facebook, tačiau nekrito į akį ir viskas. Bet viena dieną pamačiau VŠĮ „Penkta koja“ skelbimą – skubiai reikalingi namai arba laikina globa ir jo nuotrauka… ir viskas, įsimylėjau. Paskambinau, susitarėme, kad sekančią dieną pasiimsiu, pasikalbėjusi sužinojau, kad jis neturi savo vietos, kad yra velniškai bailus ir prieglaudos aplinka jam netinkama. Pagalvojau ir už 5 minučių perskambinusi pasakiau, kad atvažiuoju pasiimti šiandien, iš Vilniaus į Kauną, po darbų. Nežinau kodėl, bet jutau neapsakomą norą skubėti, greičiau nuvažiuoti. Mūsų pirmas susitikimas su Robiu man buvo labai emocionalus – jis buvo pasislėpęs po laiptais, šaukiamas savanorės neatėjo, buvo labai išsigandęs, todėl ji nuėjo atnešti skanėstuko prisiviliojimui. Likome vieni, atsitūpiau ir pabandžiau pakviesti, ir jis atėjo! Tai buvo ta akimirka, kai man suspaudė širdį ir kai jis prisileido būtent mane. Taip ir prasidėjo mūsų kelionė.

Dabar Robis nebėra toks baikštus, bet būna situacijų, kai išsigąsta. Labai mėgsta paglostymus, pagulėjimus kartu,  turi savo mėgstamus žaislus. Kartais namie būna tikras velnias ir laksto po visur kaip pasiutęs. Jis yra labai supratingas ir protingas šuo, kuo labai didžiuojuosi. Kai kiti šunys loja, draskosi, jis praeina pro šoną ramia eisena. Pasitikiu juo, nes žinau, kad nesuskambus žadintuvui nepramiegosiu, nes jis ateis pažiūrėti, kodėl aš nesikeliu, pakvėpuos į veidą ir pabaksnos šlapia nosimi, tarsi sakydamas „Kelkis, pramiegosi“. Ko išmokau iš jo, tai nuoširdumo. Tikriausiai visi šunų šeimininkai sutiks, niekas kitas taip nuoširdžiai nesidžiaugia, kaip šuo pamatęs savo žmogų. Taip ir aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kai Robis išmoksta kažką naujo. Besimokydami, kartais pakariaudami, jau 3 metai studijuojam gyvenimą kartu.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė