“Per tuos vienerius metus, kol esame su Dobiu kartu, dauguma dalykų kardinaliai pasikeitė gerąja linkme – pradėjo labai sektis.”

Pirmą kartą Dobį pamačiau “Lesės” interneto puslapyje. Tai buvo istorija apie tai, kaip šalčiausiomis praėjusios žiemos dienomis, kažkas išmetė mažą kalytę su keliais ką tik gimusiais šuniukais į mišką sušalti. Tuo momentu aš nebuvau tikra, ar tikrai galiu laikyti šunį, mat tai didelė atsakomybė, šuo reikalauja daug dėmesio, o aš dirbdavau, kartais net po kelias pamainas operacinėje. Įsigyti šunį ruošiausi penkerius metus, bet visai atsitiktinai pamačiusi tą istoriją, peržiūrėjau savanorių kurtą filmuką apie juos ir pradėjau sekti šios plaukuotos šeimos istoriją. Vieną dieną jie ėmė kelti įrašus su kiekvienu atskirai. Pamačiau Dobį ir paaiškinimą, kodėl būtent Dobis, mat jis labai priminė elfą iš filmo „Haris Poteris“, nes jo ausys buvo lygiai taip pat nuvėpusios į šonus. Juokingiausia dalis ta, kad aprašyme buvo parašyta perfrazuota citata iš filmo: „…ar atsiras šeimininkas ir padovanos šuniukui kojinaitę, kad šuniukas būtų laisvas?…“. Paradoksas, kad megstamiausias Dobio užsiėmimas iki pat dabar yra būtent vogti kojines ir dabar visos kojinės namuose priklauso jam. Tada supratau iš karto – tai mano šuo ir jis ten kažkur narvelyje dabar manęs laukia, kol atvažiuosiu ir jį pasiimsiu. Nors, kaip minėjau, ruošiausi ir delsiau penkerius metus, šį kartą aš buvau garantuota, todėl iš karto ėmiau skambinti. Prieglauda neatidavė jo tol, kol nepaskiepijo, nesudavė visų vaistų dozių, kol nesučipavo. Labai žavėjausi tokiu atsakingu požiūriu. Tačiau buvau atėjusi jo aplankyti. Ta visa mažytė šeima gyveno viename narvelyje ir be paliovos dūko. Kai procedūros baigėsi, atvykau pagaliau jo pasiimti, savanoriai sunkiai skyrė juos –  visi mažyliai buvo labai panašūs. Bet aš iš karto atpažinau savo šunį. Kai pasiėmiau jį ant rankų, tai buvo viena nuostabiausių akimirkų – iš karto jį pamilau. Visas jo kūnelis be paliovos stipriai drebėjo, tačiau mažos uodegytės energingi judesiai išdavė viltį ir laimę.

Nežinau, ar tai mano savitaiga, ar sutapimas, tačiau nuo tos dienos mano gyvenimas ėmė smarkiai keistis, to visai nesitikėjau. Per tuos vienerius metus, kol esame su Dobiu kartu, dauguma dalykų kardinaliai pasikeitė gerąja linkme – pradėjo labai sektis. Matyt, todėl mėgstu Dobį dažniau vadinti ne vardu, o Dobilu. Jis – mano laimę nešantis keturlapis Dobilas. Jis – labai protingas šuniukas, kartais man atrodo, kad tuoj prakalbs. Vis dar bandau pripratinti miegoti savo namelyje, šalia mano lovos, tačiau gudrutis vis pergudrauja mane. Kol užmiegu, jis laikosi taisyklių ir miega savo namelyje, tačiau supratęs, kad užmigau, įsėlina po antklode ir ryte visada randu jį miegantį prie kojų.  Kartais naktį pasižadina ir pasiprašo į lauką, bet kai suprato, kad visada išėjimas į lauką, nakties metu pavyksta, pradėjo gudrauti – pasižadina, o kai atveriu miegamojo duris, tuomet skuodžia tiesiai į savo kaulų graužimo guolį, mat kartais naktį šuniukas išalksta, tai juk nemiegosi tuščiu skrandžiu, tiesa?

Jis viską moka pasakyti, turi aiškų charakterį, kurį parodo ne tik mums, bet ir kitiems šunims. Pastebėjome, kad Dobiui būtinas fizinis kontaktas, jis bent ausies krašteliu turi būtinai prie ko nors liestis. Neseniai atšventėme jo pirmąjį gimtadienį, dovanų gavo didelį žalią kiaulienos kumpį ir pagal užsakymą siūtą kėdutę, skirtą važinėti mašina. Dabar jis važinėja šalia manęs, šturmano vietoje, savo kėdutėje. O vasarą buvo nuvykęs net į Nidą, ten gyvenome specialiame, šunis priimančiame, viešbutyje. O kol ilgai dirbdavau ligoninėje, Dobis tikrai neliūdėdavo namie – lankė darželį. Kol gyvenome Vilniuje, lankydavome Inos šunų namus – darželį, kuriame nėra narvų, o visi šunys palaidi gyvenamajame name. Bijojau, kad narvai Dobilui gali priminti prieglaudą. Kol visą dieną su kitais šunimis dūkdavo ir eidavo maudytis į šalia darželio esantį tvenkinį, man auklytė siųsdavo nuotraukas ir filmukus, kaip jie išdykauja. Tiesa, darželyje neturėdavo apetito, taip ir nesupratau, ar dėl to, kad manęs nėra, ar jam maisto racionas neįtikdavo, mat prisipratinau, kad valgo tik sausą maistą ir kiekvieną vakarą gauna žalios mėsos ar žalią kaulą. Po kelių parų, kai jį pasiimdavau abu būdavome taip nuvargę, kad grįžę virsdavome tiesiai į lovą. Kai įtempta darbo savaitė baigiasi, savaitgaliais dažnai vykstame į kaimą, kur Dobis su savo dar penkiais draugais laksto palaidi visą savaitgalį ir vaiko vištas. Bendrai šeimoje iš viso yra šeši šunys. Viena jų – labai sena, net nežinome, kiek tiksliai jai metų, mat prieš 13 metų aš ją jau suaugusią, dar būdama vaikas, parsivedžiau namo tiesiai iš gatvės, o tėvams pagailo, taip ir pasilikome ją. Paskutinę jos vadą – 3 šuniukus – irgi pasilikome. Tik priglaudusi Dobį, supratau, kad mano gyvenime yra cikliškumas – kas 12 metų, būtent per šuns metus, aš vis išgelbsčiu po šunį. Štai tokį naują punktą ir įtraukiau į savo gyvenimo tikslų sąrašą. Todėl dar po dvylikos metų, aš labai tikiuosi, mes kartu su Dobilu priglausime dar vieną, naują šeimos narį.

Fotografė Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė