„Dabar Džesė gražiai pasitinka svečius ir juos apipila bučiniais, mėgsta gaudyti ir graužti pagalius, tyrinėti upelius, dieną miegoti ant didelės ir patogios sofos, stebėti rajoną užlipusi ant palangės ir žaisti su cypiančiais žaislais.“

Išsikrausčiusi iš bendrabučio į butą ir gavusi draugo pritarimą galėjau įvykdyti savo seną planą – turėti nuosavą šunį. Tokį tikslą suformavo 9 metus turėtas, širdžiai labai artimas augintinis (šuo), nesu patyrusi tokios tyros draugystės su šeimos nariu. Plyšo širdis, kai jis iškeliavo į vaivorykštės šalį, mintyse pažadėjau, kad padėsiu kitam šuniui, kuriam bus reikalinga mano pagalba. Vienas kinologas pasakė: „Jeigu galite neturėti šuns, neturėkite, nes tai rimtas įsipareigojimas.“ Manau, tuo vadovautis turi visi. Todėl su draugu pasikalbėjome, koks šuo mums tiktų ir kokiam šuniui mes tiktume. Kol draugas dirbo, aš naršiau visų gyvūnų globos organizacijų interneto svetaines, aplankiau ne vieną prieglaudą. Atrodė, kad negreitai turėsime šunį, vis nemačiau SAVOJO. Su tokia mintimi stovėjau „Lesės“ prieglaudoje, kai viena savanorė parodė Džesę, kuri ramiai ir nedrąsiai žiūrėjo į mane. Džesė nuo pat mažens augo pririšta grandine prie būdos. Po pusantrų metų atvežta į butą reikalus atlikdavo namuose, buvo nepakankamai auklėta, todėl buvę šeimininkai ją ir atidavė į prieglaudą. Grįžau namo ir niekaip negalėjau išmesti jos iš galvos, tad jau kitą savaitgalį pasiėmėme Džesę namo. Oi, kaip bijojome! Ir be reikalo, ji kaip tikra dama kantriai išlaukdavo mūsų grįžtančių ir namus palikdavo švarius.

Šį mėnesį jau metai, kaip esame su Džese. Palyginus, kokia ji buvo prieš metus – dabar ji yra pasikeitusi į gerąją pusę. Nebesidairo į svetimus žmones, nes nebeieško savo buvusių šeimininkų. Po dviejų pabaigtų dresūros lygių (starto ir pažengusių) labai sustiprėjo mūsų ryšys, suprantame vieni kitus, matome, kaip Džesė mumis pasitiki ir nebebijo būti išduota. Ji pamiršo viską, kas jos gyvenime buvo negera, ir pasiliko, kas širdžiai miela. Dabar Džesė gražiai pasitinka svečius ir juos apipila bučiniais, mėgsta gaudyti ir graužti pagalius, tyrinėti upelius, dieną miegoti ant didelės ir patogios sofos, stebėti rajoną užlipusi ant palangės ir žaisti su cypiančiais žaislais.

Kiti kartais juokauja, kad turime ne šunį, o vaiką. Šnekiname, bučiuojame, masažuojame, visiems pasakojame, kokia Džesė yra nuostabi. Ji žino, kad yra mylima.

Foto Rasa Tamašauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė