“Iki šiol ji tarsi mažas šuniukas žiūri savo akytėmis ir nuolatos kviečia žaisti, bėgioti.”

Mūsų gyvenime ji atsirado visai netikėtai. Tiesiog paprastą dieną kaip visados naršiau internete, kol pamačiau skelbimą, kuriame į mane žvelgė dvi skirtingos, bet tokios gražios akytės. Toms akytėms skubiai reikėjo naujų namų ir tą pačią akimirką supratau: jos namai čia. Ir taip dar tą pačią dieną ji parkeliavo pas mus į namus.

Jau pirmąją dieną supratu, kad tai nėra paprastas šuniukas. Atkeliavusi pas mus į namus ji nei karto necyptelėjo, priešingai, iš karto drąsiai apžiūrėjo visus namus, apuostė visus kampelius.

Lana – toks jos vardas, kurį sugalvojome taip pat spontaniškai. Tiesiog grįžus namo grojo Lanos Del Rey daina. Taip ir prilipo dainininkės garbei vardas. Lana su mumis jau 4 metus, su ja niekada nebūna liūdna. Iki šiol ji tarsi mažas šuniukas žiūri savo akytėmis ir nuolatos kviečia žaisti, bėgioti. Lana tarsi tikras vilkas, laukinukė, nemoka gražiai vaikščioti, kaip kiti šunys šalia savo šeimininko. Ji visada lekia, tempia kuo greičiau tolyn prie jai įdomių objektų, o ne ten, kur norisi tau, bet dėl to tik dar įdomiau su ja gyventi.

Nors visi sako, jog haskio kilmės turintys šunys nėra prieraišūs, aš tuo netikiu. Lana mano geriausė draugė, o aš jos.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė