„Ji – mano pavasario saulė net po cepelinų spalvos dangumi.“

Megę pastebėjau praėjusį lapkritį VšĮ „Penkta koja” poste Facebook tinkle – meilė iš pirmo žvilgsnio. Pradžia nebuvo lengva: mažylė buvo baikšti, gūždavosi, kai lenkdavausi paglostyti, neėsdavo, kol būdavau arti dubenėlio, bet viskas praeina. Dabar ji meili, paklusni, prieraiši lovos karalienė, nors retkarčiais dar susigūžia ar pabruka uodegytę.
Nors jai liūdna, kai lieka viena namie ir kartais patriukšmauja, esu pati laimingiausia kada grįžtu – apšokinėja, padainuoja, pabučiuoja, apibėga visus namus sprintu ir jau veda į lovą, kur pradeda niurzgėti lyg pasakotų, ką veikė kol buvo viena.

Ji miega ilgiau už mane, tad rytais galim neskubėti į lauką ir pasidžiaugti lova, kartais net iki 14-tos valandos. O jau lauke ji išsidūksta: sprintas, uostinėjimai, kasinėjimai, o tik pašauki ir ji vėl greta laukia, kas bus toliau – segsim pavadėlį ir eisim toliau, o gal jau namo?
Megė turi vieną vienintelį trūkumą (nors, geriau pagalvojus, gal tai aš turiu, o ne ji) – jai neįdomūs jokie žaislai. Kartais taip norisi pažaisti namie ar palikus vieną žinoti, kad ji turi su kuo pažaisti, tačiau vienintelis dalykas, kuris ją sudomina, tai ne vietoje paliktas rūbas ar pledas – nutempia į kitą kambarį ar užsitempia ant lovos ir nežinia, kokiu tikslu. Gal ji tvarką mato kitaip.
Turbūt daugelis esame girdėję panašias frazes kaip „paimk iš prieglaudos – išgelbėk”, bet mūsų atveju tai Megė išgelbėjo mane – ji man suteikia kur kas daugiau gerų emocijų nei turėjau iki tol. Ji – mano pavasario saulė net po cepelinų spalvos dangumi.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė