“Draugo nevalia išduoti jokiu atveju.”

Tina mūsų šeimoje atsidūrė prieš trejus metus iš „Gyvybės vagonėlių“. Labai norėjome šuns, žiūrinėjome įvairių prieglaudų skelbimus ir akys užkliuvo už ne itin didelės šunytės, kurios šeimininkas ir kiti jo gyvūnai žuvo gaisre. Pasiėmėme ne jauniklę, jau suaugusią, ir iki šiol nežinome jos amžiaus – kiekvienais metais nuvedę paskiepyti klausiame veterinarų, kiek apytikriai metų jai galėtų būti, ir kol kas visus kartus išgirdome: tarp 5 ir 7. Taigi taip ir gyvename – tarp 5 ir 7.

Nebūtų tiesa, jeigu pasakytume, kad pasiėmus suaugusį šunį iš prieglaudos viskas lengva ir paprasta. Akivaizdu, kad Tina buvo mušta: prie jos padarius pernelyg staigų judesį pirmuosius kelis mėnesius apsišlapindavo iš baimės. Yra linkusi pasislėpti išgirdusi pakeltą balso toną, nors jis nukreiptas ne į ją. Nemoka žaisti nei su kitais šunimis, nei su žaislais. Būna situacijų, kai demonstruoja akivaizdžią agresiją, ir, nors šioje srityje daro nemenką pažangą, ateityje dar bus ką veikti. Šiuo metu kaip tik esame pradėję socializuoti ją su kitais gyvūnais – vežiojame į dresūros užsiėmimus, kad bent kažkiek palengvėtų kontaktas su šunimis, nekiltų nei noro pulti, nei noro bėgti.

Tačiau kartu šis šuo nuo pirmų dienų tapo tikru šeimos nariu. Beveik visur važiuojame su ja, prie mūsų akių pirmą kartą nedrąsiai pabandė įbristi į vandenį ir plaukti – įsidrąsinusi atplaukė tiesiai į toliau nuo kranto besimaudžiusio šeimininko glėbį ir nuo tada nebebijo vandens. Greitai išmoksta naujų dalykų, mėgsta ilgus pasivaikščiojimus, sulaukti svečių, kartu miegoti, dūkti lauke ir važiuoti automobiliu. Niekada nieko negraužia ir nedrasko, taigi galima be baimės palikti atlapojus visas duris, svetimuose namuose taip pat. Mėgsta šilumą, taigi puikiausiai supranta žodį „pledukas“ – jį ištarus tuoj pat atbėga šiltai įsitaisyti. Kad „pledukas“, „važiuojam“ ir „į lauką“ yra patys puikiausi žodžiai šioje žemėje, matyti iš akių ir emocijų.

Tina mums atnešė daug džiaugsmo, o kartu, būdami su ja, iš jau minėtų sunkesnių situacijų nemažai išmokstame patys. Labiausiai to, kad draugo nevalia išduoti jokiu atveju, ir, jeigu jau prisijaukinai, prisiėmei atsakomybę, turi mylėti iki galo – investuoti ir laiko, ir jėgų, kad kartu būtų gera.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Gintarė Urbaitė