“Savo gyvenimo be augintinių su sūnumi nelabai įsivaizduojame: namuose visuomet vyksta veiksmas, bet taip mums smagiau.”

Vincas mūsų namuose atsirado prieš 4, o Dora – prieš 2 metus. Abu jie pamestinukai. Vincą radome Tautmilės prieglaudėlėje. Tuokart dirbau Vinco Grybo gatvėje ir iš ten nuvykau tiesiai į prieglaudą. Esu kačių žmogus, tad po liūdno atsisveikinimo su sunkiai ir, deja, nepagydomai sirgusia katyte, nusprendžiau, kad prieš Kalėdas pats tinkamiausias metas priglausti naują augintinį.

Pamenu, kaip mane atvedė  į palėpę, apstatytą narveliais su katinais. Vieną jų atidarė – iš jo į mane bailiai žvelgė juodas pūkuotas katinas. Buvo gerokai išsigandęs, pasiėmiau jį ant rankų, bet ilgai būti pas mane jis nepanoro – šoko atgal į narvą. Tuo tarpu apatiniame narve tikrą šou surengė Vincas. Visomis keturiomis įsikibęs į narvo grotas veržėsi laukan. Kai prieglaudos darbuotoja paklausė: „Ar išleisti?“, smalsumo vedina sutikau. O Vincas akimirksniu užsliuogė man prie kaklo duodamas ženklą, kad mes išeiname.

Vincu jis tapo dėl tos minėtos gatvės. Važiuodamas automobilyje išspruko iš dėžutės, kurioje jį vežėme, ir nerangiai parvirto man ant kelių. Žinote tą posakį „pjauti grybą“. Nusijuokėmė, kad katinėlis grybauja, o tada supratome, kad jam puikiai tiks vardas Vincas.

Vincas į mūsų namus parkeliavo maždaug 4-5 mėnesių. Buvo labai drąsus, guvus katinas. Adaptacinio periodo visiškai nepajutome. Tiesa, tuomet dar dvejų sūnui buvo sudėtingiau. Pirmiausiai paklausė, ar čia Čilė – mūsų užmigdyta katytė. Supažindinau, kad tai mūsų naujas šeimos narys Vincas.

Nuo mažumės Vincas beveik niekuomet nesibraižo, bet kandžiojasi. Ir kol buvo mažytis, mėgdavo šokti ant kojų ir kąsti. Tuokart pažinties metu taip ir įvyko. Sūnus pareiškė, kad katinas jam nepatinka ir jis turės išsikraustyti. Laimei, po poros dienų jie jau dalijosi viena kėde. Augdamas Vincas ir kandžiotis liovėsi.

Vincas labai šuniškas katinas – visuomet pasitinka prie durų. Taip pat juokauju, kad išgyvena nuolatinę vidurio krizę. Jam visuomet reikia sėdėti arba gulėti per vidurį tarp žmonių. Šildymo sezonu visuomet guli ant radiatoriaus ir stebi aplinką, kai nori privatumo – galvą užkiša už užuolaidų. Rytais mėgsta lįsti po ranka ir pats save „pasiglostyti“.

Su Dora jie sutaria puikiai, bet kaip ir visuose santykiuose būna visko: tai pešasi, laksto po namus ir provokuoja vienas kitą žaidimams, tai sugulę prausia vienas kitą. Dorai dveji. Į mūsų namus ji atkeliavo iš globėjų, kurie rado ją ir jos sesutę palaiptėje. Turėjo kirmėlių, buvo labai mažutė ir atrodė silpnoka. Tačiau sūnus nedvejojo ir vardą pats išrinko. Parsivežėme drebantį, už katiną kone perpus mažesnį šuniuką, kuris greitai pasirodė labai smalsus ir nelabai tvarkingas. Tačiau kantrybė ir dažnas vedžiojimas į lauką išsprendė nevalyvumo problemą.

Daugelis stebisi Doros kailiu: jei neapkirpta, jos plaukas ilgas, juokaujame, kad ji kiek primena lapę. O apkirpus išryškėja kailio margumas. Tuomet dažniausiai sulaukiu klausimų: „Kokios veislės šuniukas?“. Dora be galo į žmogų orientuotas šuo, visuomet visus apdalins bučiniais ir su visais pasisveikins. Mažai loja ir triukšmauja, todėl su kaimynais problemų neturime. Nelabai mėgsta maudytis ir yra be galo jautri nagų kirpimui, tačiau suradę puikią šunų kirpėją, įveikėme ir šitas baimes.

Vienas mėgstamiausių Doros užsiėmimų – važinėjimasis. Tad juokiamės, kad einant pro automobilius ar net viešąjį transportą tenka atidžiau stebėti šunį, kad nesugalvotų išvažiuoti pasivažinėti. Kitas pomėgis – daržovės. Virtuvėje ji turi kampą, kuriame laukia, kol pjaustydama ką pamesiu. Abipusė nauda – ji gauna daržovių. Labiausiai mėgsta morkas. O man nereikia nieko rinkti nuo žemės.

Šunų tiek augdama su tėvais, tiek gyvendama savarankiškai globojau ir auginau ne vieną, tad galiu drąsiai sakyti, kad Dora yra vienas iš mažiausiai problematiškų šunelių. Į vadinamųjų dantų augimo nuostolių kraitelį įrašyti galima durų kilimėlį ir vieną pufą už 10 eurų. Tiesa, savo loveles mėgsta padraskyti, bet jas labai puikiai galima pataisyti arba pasiūti iš seno džemperio, tad kaip nuostolių to net neskaičiuoju.

Savo gyvenimo be augintinių su sūnumi nelabai įsivaizduojame: namuose visuomet vyksta veiksmas, bet taip mums smagiau. Sūnus mokosi atsakomybės: pamaitinti, pavedžioti, iššukuoti, mokyti komandų ir t. t. Turime progą daugiau laiko praleisti lauke ir visuomet turime, kas mūsų laukia namuose.

Ar gailimės, kad augintinius rinkomės ne veislinius, o iš prieglaudos? Tikrai ne. Visi yra verti šanso gyventi mylinčioje šeimoje. Laimė, Dora neliko po laiptais, o Vincas išsiveržė iš narvo į mano glėbį.

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė