„Gera grįžti namo, kai žinai, kad ten tavęs laukia šešios išsiilgusios akys.“

 Nuo pat mažens mane supo gyvūnai: turėjome šunį, katiną, žiurkėnus. Paaugusi ir pradėjusi gyventi savarankiškai, net neabejojau, kad mano namuose ir toliau bus daug gyvūnų. Pirmasis pas mane atsirado Pupsikas. Paprastas, gražus, lietuviškas rainiukas pateko pas mane beveik prieš 13 metų. Vaikinai bendrabutyje sugalvojo laikyti katiną, parsivežė jį iš kažkokio kaimo. Jis ten pagyveno porą mėnesių ir paskui pateko pas mane. Pupsikas nuo pat mažens buvo katinas su charakteriu. Namie buvo vagiamas maistas nuo stalo, graužiamos gėlės ir mėtomi daiktai. Lauke jis tapdavo plėšrūnu, gaudydavo paukščiukus, peles ir varles. Visi bandymai prisiprašyti meilumo baigdavosi šnypštimais ir sudraskytomis rankomis, todėl ilgainiui susitaikiau, kad jis jau yra toks, koks yra. Tiesa, metams bėgant jis aprimo, kuo toliau, tuo labiau nori būti prie žmonių, pagulėti ant kelių ir pamurkti.

Ogis – visiška Pupsiko priešingybė. Jo gyvenimas prasidėjo prieš 5 metus, kai benamė katė atsivedė kačiukus tiesiog ant gatvės, mūsų kieme. Tačiau jiems pasisekė. „Mažosios Lizos“ įkūrėjos Erikos dėka jie buvo išgelbėti ir su kate mama atiduoti mūsų gerosios kaimynės Neringos globon tol, kol paaugs, bus savarankiški ir galės keliauti į naujus namus. Po kokio mėnesio užėjome į svečius pažiūrėti, kaip jiems sekasi, ir išėjome su rusvu kamuoliuku ant rankų. Drąsiai galiu sakyti – geresnio katino nesu sutikus. Šitas katinas nemoka pykti. O jau prieraišumas jo neišpasakytas – visur vaikšto paskui, nori būti glostomas ir niurkomas, nešioja žaislinę pelę ir prašo, kad jam mėtytum. Jei ilgiau paliekame vieną, grįžę išklausome ilgų raudų, kaip jį galėjome palikti. Su vyru juokaujame, kad Ogis nuo šuns skiriasi tik tuo, kad nemoka loti. Tiesa, pradžioje labai bijojome, kaip Pupsikas sureaguos į naują šeimos narį. Pirma savaitė tikrai buvo nelengva: Pupsikas nuolat urzgė ir pyko ant Ogio, kai šis norėdavo draugauti. O šis mažas išdykėlis atrodė, kaip tyčia, vis lįsdavo prie savo naujojo draugo. Tačiau laikui bėgant jie tapo geriausi draugai – miega kartu, vienas kitą prausia ir netgi Pupsikas skanesnį kąsnelį visada pirma atiduoda Ogiui. Mūsų geruolis Ogis suminkštino netgi atsiskyrėlio Pupsiko širdį.

Ir nors dviejų katinų draugijoje tikrai nebuvo liūdna, širdis vis troško turėti į kompaniją ir šunį. Po labai ilgų apmąstymų ir įkalbinėjimų aš jau varčiau visų gyvūnų prieglaudų puslapius. Kad mūsų šuo bus iš prieglaudos, nebuvo nei abejonės – mačiau nuostabų draugų pavyzdį, kurių namuose karaliavo du prieglaudinukai, ir visada žinojau, kad negali būti nieko geresnio, kaip suteikti namus ir meilę tam, kam labiausiai to reikia. Tiesa, su vyru ieškojome šviesaus, trumpaplaukio šuniuko, o namuose atsirado juoda, garbanė Lola. Lolos (tada ji buvo Liusė) skelbimą radau „Tautmilės globos“ puslapyje ir iš karto mane užbūrė juodos, didelės, išsigandusios akys ir garbanotas, dar neataugęs kailiukas. Mažylei tuo metu buvo tik pora mėnesių. Neišgąsdino ir tai, kad mažylė buvo sirgusi niežais. Tą patį vakarą nusprendėme nuvažiuoti jos pažiūrėti, nors giliai širdyje jau žinojau, kad namo grįšime jau kartu su ja. Taip ir įvyko, nuo to vakaro Lola – mūsų šeimos narys. Šito sprendimo nesigailėjau nei minutės. Aišku, buvo ir bemiegių naktų, ilgus savaitgalinius pasivartymus lovoje teko iškeisti į ankstyvus rytinius pasivaikščiojimus, skaičiuoti sugraužtas šlepetes ir valyti balutes. Tačiau ji tokia miela, kad jai įmanoma atleisti absoliučiai viską. Užtenka jos vieno nekalto žvilgsnio, kuris visus nuginkluoja. Kiekvieną rytą prabundame nuo jos meilaus lyžtelėjimo. Kiekvieną vakarą ji ištikimai laukia, kada grįšime po darbų, ir pasitinka mus su tokiu begaliniu džiaugsmu, kad, atrodo, būtų nemačiusi visą amžinybę. Kiekvieną naktį ištikimai miega lovos gale ir saugo mūsų miegą. Naujuose namuose adaptavosi iškart, vos įėjusi. Apsižiūrėjusi ir apšniukštinėjusi viską, išsitraukė iš po židinio didesnę už save malką ir nuėjo graužti. Ir dabar malkų graužimas yra vienas jos mėgstamiausių užsiėmimų. Dar be galo mėgstame ilgus palakstymus lauke ir pabendravimus su kitais šunimis. Beje, jos kailiukas ataugo labai greitai ir dabar jis nuostabaus grožio bei švelnumo. Tiesa, į naująją kompaniją ji buvo priimta nedraugiškai. Pupsikas, vos tik mums nusisukus, paženklino mažylę nagais. Ir dabar jie gyvena kaip šuo su kate, su pykčiais, per atstumą. Tuo tarpu Ogis yra jos žaidimų ir išdaigų draugas. Dažnai prisimenu jos nelengvą gyvenimo pradžią (kiek žinau, ji buvo rasta maža, serganti, išmesta kažkur soduose) ir pagalvoju, kaip jai turėjo būti baisu ir sunku. Esu be galo dėkinga Tautmilei ir visai jos komandai už išgelbėtą Lolos gyvybę ir suteiktą antrą šansą. Pradžioje gyvenimas ją stipriai nuskriaudęs, atsilygino su kaupu, ji dabar yra visų mylima, išlepusi gražuolė princesė. Nors ir nežinau, ar ji ką nors atsimena, kiekvieną dieną matau jos dėkingą žvilgsnį ir tokią nenusakomą ištikimybę.

Apie savo gyvūnus galėčiau rašyti nenustodama. Turint tokį būrį tenka susitaikyti su tuo, kad namai niekada nebus idealiai švarūs ir tvarkingi, kad gyvūnai gali sirgti, kad gali tekti pakoreguoti laisvalaikio planus, miegą. Bet šitie išdykėliai suteikia tiek gerų emocijų ir pripildo namus jaukumo, kad aš kiekvieną dieną džiaugiuosi, jog juos turiu. Gyvūnai padaro žmones geresniais ir laimingesniais.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografė Greta Kniežaitė