“Kad ir kokios išdaigos bebūtų, viską atperka ta neišpasakyta meilė, kuria esu apdovanojama net tada, kai nesijaučiu jos verta, tas nepaprastas supratingumas liūdint, na ir, žinoma, ta šypsena.”

Jau šešerius metus, kas mane pažįsta, žino, kad Goda ir riestauodegė Mėta yra du atskirai neįmanomi personažai. Kartu esame visur – kelionės, kavinės, barai, festivaliai, stovyklos ir panašiai. Net mieste draugai atpažįsta mane iš tolo tik todėl, kad einu su šuniu.

Su Mėta susipažinome beveik prieš šešerius metus. Tuo metu buvau dvyliktoje klasėje, nežinojau, ką toliau veiksiu gyvenime ir juolab neplanavau įsitaisyti šuns. Bet nutiko, kaip nutiko…

Prieglaudon “Būk mano draugas” nuvažiavau vedina smalsumo, norėjau tik paaukoti maisto ir pažiūrėti, kaip gyvena ten pakliuvę gyvūnėliai. Mama, būdama veterinarijos gydytoja, nuolatos sakydavo, kad negalima man ten važiuoti tik pasižvalgyti, nes, žinant mane, tikrai grįšiu su kokiu nors augintiniu. Atsikalbinėjau, kad taip TIKRAI nebus, tačiau visi žinome, jog mamos mus pažįsta geriausiai… Prieglaudos darbuotoja vedžiodama po teritoriją nusivedė mane parodyti išmestos mamytės laikos su dviem vaikučiais. Pamačius juos, akys pasruvo ašaromis ir tą pačią akimirką buvau papirkta. Praėjus gal penkiolikai minučių jau pasirašinėjau globos sutartį ir glosčiau baltą pūkų kamuoliuką. Taip netikėtai mano gyvenime atsirado Mėta. Vardas atsirado kažkaip visiškai savaime, ilgai jo nerinkome ir nebandėme “priklijuoti” kokio išskirtinio pavadinimo.

Tuo metu Mėta buvo pusantro mėnesio, nedrąsi bei atrodė tingi. Dabar pastarieji apibūdinimai net nešautų galvon susipažinus su ja. Užaugo Mėta nemaža – Sibiro laikos dydžio, plačia krūtine bei riesta uodega. Iš tingios ir nedrąsios virto baisiai baisiai aktyvia, su prasiveržiančiais medžiotojo instinktais ir begaliniu noru lėkti laukais. Bet kad ir kokia ekspresyvi būtų lauke, namuose galima pamiršti, jog gyvena šuo. Praeina kartkartėmis nusižiovaudama, pasisveikina sugrįžus ir pakrenta į guolį. Net rytais nežadina, gyvena visiškai mano ritmu, kada aš keliuosi, tada ir ji keliasi.

Nors namie ji visiškai ramus šuo, bet augant išdaigų būta visokių… Pasakysiu atvirai, nuostolių kaštai tikrai nemaži: nugraužta oda nuo automobilio vairo bei pavarų svirties, nugraužti saugos diržai, patalynės kampai, su pūkine pagalve taip pat namie pasilinksminta ir tai tik mažoji šunybių dalis. Vienas didžiausių materealių nusikaltimų buvo suėsti 100 eurų mano gimtadienio dieną. Pinigus pasidėjau ant stalo, kad atėjus buto šeimininkui galėčiau iškart juos atiduoti. Išėjau penkioms minutėms, o grįžusi radau tik kupiūrios kampuką, visa kita buvo tiesiog suvalgyta…Tuo metu siaubingai pykau, bet ji sugeba išspausti tokią neišpasakytai juokingai gražią šypseną (neperdedu – ŠYPSENĄ), tada žmogus suskysti ir net pykti nebepavyksta.

Kad ir kokios išdaigos bebūtų, viską atperka ta neišpasakyta meilė, kuria esu apdovanojama net tada, kai nesijaučiu jos verta, tas nepaprastas supratingumas liūdint, na ir, žinoma, ta šypsena. Be Mėtos mūsų namuose (kol gyvenau su tėvais) buvo dar krūva augintinių – keli katinai, dar trys šunys, tad nuo pat mažens ji buvo itin socializuota ir nekėlė problemų bendraudama su kitais gyvūnais. Kadangi jau daug metų sportuoju su žirgais, Mėta dar puikiai sutaria ir su jais. Žinoma, pavaikyti laukinio katino ar stirnos miške progos nepraleidžia.

Kaip jau minėjau, kai Mėta atsirado mano gyvenime, aš buvau bebaigianti mokyklą ir buvau be aiškaus ateities plano. Baigusi mokyklą išsikrausčiau į Vilnių, vėliau į Kauną. Mėta visur kraustėsi kartu. Į keliones taip pat keliauja kartu, jei tik yra galimybė. Šiuo metu gyvenu su kambario drauge, ji turi šunį iš prieglaudos ir jos kalytės vardas taip pat yra Mėta. Visiškas sutapimas, net amžius panašus, svorio kategorijos taip pat beveik sutampa. Tai gyvename dabar su dviem Mėtomis.

Mėta – mano gyvenimo nuoširdumo pavyzdys. Jei jai nuoširdžiai “dzin”, tai visiškai to neslėps ir parodys. Nepaisant to, pasiilgsta irgi iš visų, kuriuos pažįstu, nuoširdžiausiai. Ir šypsotis moka nuoširdžiai, visai neapsimetinėdama, nes jai gerai. Taigi gražiausi dalykai gyvenime atsiranda visiškai netikėtai, taip kaip Mėta.

Fotografė Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė