“Esu laiminga, kad Maira gali gražiausius savo gyvenimo metus leisti būdama mūsų šeimos nare.”

Rimtai nežiūrėjau į žmones, kurie nesustodami kalbėdavo apie savo gyvūną. Pasakojimai apie augintinių išdaigas, jų proto galimybių demonstravimas ir nuolatinis dalijimasis nuotraukomis (kurios realiai nelabai kuo ir skyrėsi viena nuo kitos), man atrodydavo kiek naivokai. Dabar žinau – klydau dėl savęs…

Augintiniui nusispjauti į gražias mašinas, pinigus, didelius namus. Jam vis vien, ar tu esi turtingas, ar vargšas. Protingas ar kvailas. Atiduok jam savo širdį ir jis tau atiduos savąją.

Viskas prasidėjo nuo to, kai su draugu nusprendėme, kad namuose norėtųsi turėti draugą – augintinį. Ėmėmės pagloboti katę po operacijos,  kuriai reikėjo praleisti šiek tiek laiko atokiau nuo kitų gyvūnų. Greitai prie jos prisirišome. Šeimininkams ją pasiėmus, namuose pasidarė tuščia. Pradėjome svarstyti apie galimybę įsigyti gyvūną. Sudėję visus už ir prieš, pasirinkome šunį. Kadangi gyvename nuomojamame bute, renkantis veislę privalumas buvo, kad šuo nekeltų alergijų, nesišertų, būtų mažo ūgio. Neretai važiuojame aplankyti tėvų, atstumas nėra mažas, todėl norėjome, kad mašinoje šuo jaustųsi patogiai. Išsirinkome pudelio veislės šunį. Jo paieškos prasidėjo naršant po augintojų tinklapius, visa tai užtruko. Vieną rytą gerdama rytinę kavą užklydau į skelbimų portale esantį skyrelį ‘‘Dovanojami šunys‘‘. Ir pamačiau ją, Mairą – septynerių metų nykštukinę pudelytę. Ji atrodė pakankamai liūdna, jos kailis buvo stipriai iškarpytas. Šunytei ryškiai trūko svorio, akys buvo užtraiškanojusios. Nieko nelaukusi paskambinau į gyvūnų prieglaudą “Beglobis.lt”, norėdama susipažinti su šuniuku ir susitarti dėl susitikimo. Atrodė protingiausia praleisti šiek tiek laiko drauge, kad suprastume, ar mes galime būti gyvenimo pakeleivės. Nuvykus į prieglaudą, ji mane pasitiko, žinoma, kaip ir daugelis kitų gyvūnų, atrodė liūdnomis akimis prašanti pagalbos. Supratau, kad tai man skirtas šuo. Ji buvo baili, nebuvo nusiteikusi ilgiems pasivaikščiojimams. Turbūt išsigandusi aplinkos, kuri jai buvo neįprasta, pasikeitusi. Jau kitą dieną parsivežėme šunytę namo. Visą savaitę ji nė minutei manęs nepalikdavo. Niekada nėjo pirma manęs, matyt, bijojo, jog pasuksiu kitu keliu. Nuolankiai sekė iš paskos.

Jos istorija kaip ir daugelio kitų – liūdna. Šeimoje gimus vaikui, šunytė tapo tiesiog nereikalinga. Ji mėgsta būti dėmesio centre. Pati tikriausia ir ištikimiausia draugė. Spėju, kad šeimininkams trukdė nuolatinis jos dėmesio reikalavimas. Esu dėkinga tiems žmonėms už nepaprastai gerai išauklėtą šunį. Niekada nepagalvojau, kad šuo gali būti toks protingas ir tvarkingas. Esu laiminga, kad Maira gali gražiausius savo gyvenimo metus leisti būdama mūsų šeimos nare.
Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Fotografas Marius Morkevičius