“Baltas kamuoliukas užaugo į didelį sniego senį, kuriam reikia žmogaus ir jo dėmesio labiau už maistą.”

Snaigė mūsų namuose atsirado spontaniškai. Tokį mažą, baltą kamuoliuką parsivežėme 2017 m. birželio 7 d., vėlų vakarą. Ponia Rita, kurios namuose ir širdyje yra neapskaičiuojamas kiekis vietos ir meilės tiems, kuriuos išdavė, mumis patikėjo. Patikėjo, kad Snaigei sukursime namus, kuriuose ji bus tikras šeimos narys.

Bet nuo pradžių… Snaigės mama Gerda gyveno pas asocialų žmogų, kuris neturėjo jokių moralinių vertybių. Tokioje aplinkoje gyvūnai dauginasi kasmet ir vieną kartą jis paskandino visus Gerdos mažylius, nuo tada tas žmogus buvo po prieglaudos savanorių padidinamuoju stiklu. Po kiek laiko kalytė vėl laukėsi. Ponia Rita, tik mažučiukams išvydus dienos šviesą, operatyviai visus juos ir Gerdą parsigabeno į savo namus. Pas Ritą Gerdai nebereikėjo gyventi pririštai prie grandinės, o 12 (taip 12!!!) šuniukų pagaliau turėjo galimybę padaryti kažkieno gyvenimus dar prasmingesniais. 

Dažnai pasvajodavome apie keturkojį draugą namuose, na, bet kaip ir su vaikais panašiai, tai ne laikas, tai baisu, kad per darbus nespėsi pasirūpinti, tai vėl kažkokios mintys sustabdo. Bet kai pamačiau skelbimą su tais 12 arbūziukų, kad jie jau pasiruošę keliauti į naujus namus, norėjau čia ir dabar važiuoti su jais susipažinti. Sakiau, tik pradžiai nuvažiuokime jų pažiūrėti, nors žinojome, kad viskas tuo nesibaigs. 

Jie visi buvo nuostabūs, ištroškę žmogaus dėmesio ir šilumos, vienas per kitą lipo ant rankų. Galvojau, kad niekada nenuspręsime, kurį rinktis, bet tąkart nusprendėme ne mes. Mažas, baltas debesėlis buvo atkakliausias, ropštėsi ant rankų per visus kitus. Ji pati mus išsirinko! Pavadinome Snaige. Baltas, baikštus, pūkuotas kamuoliukas tą vakarą grįžo į savo namus. Mes bijojome ne mažiau už ją, bet kartu žinojome, kad ji čia bus laiminga. 

Po avinėlio veidu slėpėsi hiperaktyvus viesulas, kurio visur pilna. Nesuskaičiuojami kiekiai sunaikintų daiktų, šlepečių, batų… Tie daiktai niekada nebus daugiau verti už draugystę ir ištikimybę. Ji kiekvieną dieną pro langą žiūrėdama palydi į darbą, o grįždamas keliuku namo, iš tolo matai baltą siluetą lange, kuris atpažįsta mašinos garsą. Baltas kamuoliukas užaugo į didelį sniego senį, kuriam reikia žmogaus ir jo dėmesio labiau už maistą. Ji vis dar galvoja, kad yra mažas šunelis, nes mėgsta užsilipti ant kelių ir isivaizduoti, kad puikiai ten telpa.  

Džiaugiuosi, kad Snaigei neteko pamatyti blogo gyvenimo ir tai yra tik trupinėlis, palyginus su tuo, ką daro tokie žmonės kaip ponia Rita. O mūsų namai visada bus ir Snaigės namai!

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė