„Jau ketveri metai, kai turime ne šunį, o šeimos draugą.“

Turėti šuniuką buvo seną svajonė, nors vaikystėje turėjau žiurkėną, papūgą, katę, bet nebuvo šuniuko. Kai buvo nutarta laikytį šunį, prasidėjo veislės paieškos, nagrinėjami charakteriai, vadų paieškos. Po kiek laiko neradusi norimos veislės, nusprendžiau, kad priglausiu šuniuką iš prieglaudos. Suradusi internete „Lesės“ prieglaudos telefono numerį, paskambinau ir man buvo pranešta, kad prieš porą dienų buvo rasta mažų šuniukų vada be mamos (laikina globėja sakė, kad mamą suvažinėjo). Kitą dieną aš jau buvau pas šuniukus ir netrukus pati mažiausia ir meiliausia jau buvo pas mane. Kai paklausė, kaip pavadinsiu, aš nedvejodama pasakiau, kad Lėja (paauglystės metais man labai patiko trilogija „Žvaigždžių karai“). Po keletos dienų vos 1,5 mėn. šuniukas susirgo Parvo virusu, kurį įveikėme, nes ji turėjo tiek noro gyventi, kad net veterinarė stebėjosi. Teko sirgti ir babezioze (ech, tos Vilniaus erkės), bet įveikėme ir ją.

Augdama namuose kalytė išdaigų nekrėtė, beveik nieko negraužė, išskyrus kelis minkštus žaislus. Tik žiemos metu Lėja būna mieste, o šiltuoju metu dienas leidžia su mama sodyboje, kur visą dieną laksto lauke. Vasarą pasirodžius pirmiems agurkams, pirmas rytinis darbas yra nusiskinti ir suėsti vieną. Jei eini skinti aviečių – ji taip pat eina kartu ir nevengia jų paragauti.

Lėja labai draugiška: draugauja ir džiaugiasi visais sutiktais šunimis. Labiausiai džiaugiasi keliais mėnesiais jaunesne labradore, kai jos kartu, tai net keletai valandų pamiršta šeimininkus, tik kartais pribėga pažiūrėti, ar mes dar čia ir laukiame jų. Geriausia draugė yra dukterėčia, kuri yra tik metais vyresnė už ją. Tik ji gali iš jos atimti kaulą ir numesti, tik ji su ja dalinasi maistu (kai mes nematome), o šuo ją myli, lauke saugo ir gina.

Lėja išvaizda, charakteriu yra rusų europinė laika, todėl labiausiai džiaugiasi, kai važiuojame į mišką. Miške šuns pilna visur ir būtinai į kokią proskyną ar keliuką išvaro stirną ar kiškį, nors niekada nėra buvusi medžioklėje. Ir pievoje būtinai iškasa kurmio ar pelės urvą.

Lėja yra visos šeimos draugė, o labiausiai ja džiaugiasi mano mama. Lėja yra jos daktarytė – dar mama nejaučia, kad jau kyla spaudimas, o ji jau kelia, žadina ir kai reikia stovi už nugaros, kad atsikeltų ir išgertų vaistus. Ji visada yra šalia, kai tau gera ir kai tau liūdna, pažiūri savo akytėmis ir taip lengva ir gera lieka. Jau ketverius metus džiaugiuosi sprendimu paimti šuniuką iš prieglaudos.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė
Fotografas Vytautas Jacunskas