„Tada, kai mes vaikštome ir žiūrinėjame sodą, jie dūksta su vabaliukais, žolytėmis, gaudo vienas kitą, rungtyniauja kuris aukščiau įlips į medį.“

Mes turime du augintinius katinėlius. Vienas iš jų – vyresnioji Pikolina, kuriai jau 8 metai. Lygiai tiek pat metų yra ir mūsų šeimos narė, o kitas – jaunėlis Nikolas, pas mus atkeliavęs šią vasarą. Nikas Piką laiko tikrų tikriausia sesute ir nesitraukia nuo jos nei per metrą – ir kieme žaidžiant, ir išdykaujant. Jis pastoviai ant Pikolinos įsibėgėjęs užšoka, kandžioja, kramsnoja ją. Taip pat vakarais miegant lovytėse. Jei Pikolina pirma užsiima jų lovytę, Nikas stengiasi kuo arčiau prisiglausti. Deja, Pikolina yra tikra individualistė, jai geriausia vienai. Jaunėlis brolis ją kartais tik nervuoja, nes pastoviai nori dūkti ir šokinėja ant nugaros. Na, išskyrus tuos momentus, kai jau abu sugula miegoti. Tada pradeda ausytes vienas kitam laižyti, gerai sutaria.

Abu katinėliai pas mus atsirado tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Vieną rytą Mažylę Pikoliną rado tėtis prie garažo vartų, parsinešė namo ant rankų ir nuo tada auginame ją. O Nikas vieną rytą mus visus prabudino siaubingo garso kniaukimu iš krūmų, tarsi sakydamas: „prisijaukinkit mane ir rūpinkitės manimi“. Jis buvo ir yra labai    baikštus – nepaimsi bet kada ant rankų. Tačiau, kai nori valgyt arba miegoti būna labai mielas, trinasi palei kojas ir murkia.

Gyvename nuosavame name ir turime kiemą, kuriame mūsų katinai dažnai vaikštinėja. Turbūt tai mėgstamiausia ir labiausiai raminanti juos veikla. Nikolas ir Pikolina tarsi šuniukai – jei tik pamato, kad mes su tėvais einame pasivaikščioti, tuoj pat žygiuoja paskui mus, lydi. Jie eina visur kartu su mumis. Tada, kai mes vaikštome ir žiūrinėjame sodą, jie dūksta su vabaliukais, žolytėmis, gaudo vienas kitą, rungtyniauja, kuris aukščiau įlips į medį. Grįžę namo ir nuprausę vienas kitą, užsnūsta ant atskirų lovų. Tokie yra mano šeimos nariai.

Fotografė: Elena Rutkauskaitė