“Apsidžiaugiau, kad šeimininkai neatsirado, nes šį veidelį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir visai nenorėjau jos niekam atiduoti, o ir Meškis buvo labai patenkintas turįs draugę.”

Mano „nebrisiai“ – tai du įnoringi katiniškos giminės atstovai su savo charakteriais ir man, deja, nežinomomis, istorijomis. Kadaise, nežinia, kodėl atsidūrę gatvėje, šiandien jie – nuglostyti, nubučiuoti buto gyventojai, visuomet išlaikantys tinkamą hierarchiją: teritorijos šeimininkas yra katinas Meškis, antra – katė Tigrė, kuriai jis maloniai leidžia mėgautis jo valdų teikiamu saugumu, na, o paskutinė esu aš – aptarnaujantis personalas, prie kurio abu labai prisirišę.

Meškį pamačiau kieme. Neįtikėtino dydžio anksčiau nematytas katinas sėdėjo po kaimynų mašina ir staugė. Šis garsus ir nuolatinis staugimas vertė žmones galvoti, kad jam kažkas negerai. Pakalbintas, jis išlįsdavo ir noriai ėjo prie žmonių. Aš tuomet buvau neseniai palaidojusi savo mylimą katiną ir man baisiai trūko katiniškumo: galvojau, priimsiu į namus pirmą, kuriam reikės pagalbos ir kuris tik panorės su manimi gyventi. Tiesa, tuomet buvau savanorė „Pifo“ kačių stacionare, bet ten kaip vaikų namuose: norisi paimti visus ir kiekvieną, negali vieno išsirinkti, o kitų palikti, tad ir negalėjau apsispręsti. Laukinių kačių kieme niekada netrūko, tad paėmusi šiek tiek kačių „traškučių“ kartu su kalyte Nora eidavau į kiemą „katino rinktis“. Laukiniai katinai prie žmogaus, juolab, prie žmogaus su šunimis prieiti bijodavo, o šis naujokas mielai imdavo maistą net iš rankų. Kalytė, jį apuostydama, vizgindavo uodegą (prieš tai du trečdalius savo šuniško gyvenimo ji praleido katino draugijoje). Tačiau katinas bijojo laiptinės durų, kviečiamas į vidų nėjo. Vieną dieną mūsų kačių poniai (moteriškei, kuri prižiūri kiemo kates) trūko kantrybė: didžiulis katinas suėsdavo vos ne visą kitoms katėms skirtą maistą, be to, jo patiklumas žmonių atžvilgiu jam pačiam kėlė pavojų. Žodžiu, ji iškėlė man ultimatumą: arba atiduodu jį į prieglaudą, arba nešuosi namo. Už ką į prieglaudą? Kas jį, tokį didelį ir keistai besielgiantį, norės iš ten paimti? Paėmiau ant rankų ir sunkiai užnešiau laiptais į trečią aukštą. Bute jis kiek pastaugė, bet jau po 20 minučių liovėsi ir pradėjo savintis aplinką. Jau pirmą vakarą sėdėjome su juo apsikabinę, o pirmą naktį gavau viso kūno masažą nagais. Sudarėme su juo sutartį: jis bus mano Katinas, o aš būsiu jo Žmogus. Pavadinau jį Meškiu, nes buvo į mešką panašus, viskuo, išskyrus pilka spalva: repečkojis, su didžiulėmis naguotomis letenomis, kiek pailgo snukučio. Nuo pat pirmos dienos jis parodė savo hiperaktyvų būdą: jam būtinai reikėjo visur užlipti, viską numesti, sudraskyti, sudaužyti. Buvo aišku, kad iki tol jis niekad negyveno bute, nežinojo, kas yra dėžutė, pasiūlytą kraiką išbarstė po visą koridorių žaisdamas. Na, ir ženklindavo visus daiktus visą savaitę. Supratau, kad niekur nedingsiu, reikės katinėlį kastruoti, ir nutempiau pas veterinarą. Veterinaras, apžiūrėjęs, kaip jis sakė, „dičkį“, pasakė, kad jis dar labai jaunas, metų neturi. Sakau, toks didelis? O svėrė jau apie 9 kg. Sako, būna, nesijaudinkite, dar paaugs. Ir paaugo. Dabar sveria virš 10 kg. Ir, kai reikia, pas veterinarus važiuoja specialiame krepšyje ant ratukų. Laikui bėgant surimtėjo, nors daug bemiegių naktų teko praleisti. Mat jis kelerius metus nenorėjo pripažinti „žmogiškos“ dienotvarkės. Keisti tie žmonės – dieną kažką veikia, o naktį miega, argi taip galima? Jo dienos buvo skirtos miegui, o nakčiai užgesinta šviesa buvo ženklas pradėti tikrą gyvenimą: lakstyti, karstytis, mėtyti knygas nuo lentynų, popierius nuo stalo ir apskritai viską, ką tik galima pajudinti (o su tokiomis letenomis pajudinti galima praktiškai viską). Šiandien Meškis maždaug šešerių, tad bent dalį nakties jau praleidžia miegodamas. Tiesa, dėl vietos lovoje man tenka pakovoti, nes jis paprastai užima didesnę jos dalį: pradžioje atsigula šalia, apkabindamas mane ir visu svoriu prispausdamas mano ranką, pamažu apsiverčia ant nugaros ir išsitiesia visu ūgiu, atidengdamas sniego baltumo pilvuką, o dar vėliau persikrausto ant mano kojų, kurias aš galiausiai būnu priversta patraukti ir perkelti kur nors kitur, už lovos ribų. Dažnai tuo metu virš mano galvos, lyg pagerinta kailinė pagalvė, įsitaiso mūsų gražuolė katytė.

Katytė atsirado vieną žiemą, vidury nakties. Gyvenome tuomet jau dviese su Meškiu, po kalytės mirties buvo praėję gal pusė metų. Atsibudau nuo veriančio katiniško klyksmo: pirmą mintis buvo, kad kažką kliudė mašina. Išėjau į balkoną ir pasižiūrėjau žemyn. Važiuojamąja kelio dalimi blaškėsi kailio kamuoliukas. Pagalvojau, nesužeistas, ir atsiguliau. Tačiau Meškis man miegoti neleido. Jis miaukė, bėgiojo nuo balkono prie lovos ir atgal, draskė mane nagais. Katiniškas verksmas už lango netilo. Atsikėliau, apsirengiau ir ėjau į gatvę nelaimėlio žiūrėti. Tuščioje gatvėje prie manęs pribėgo rainas padarėlis ir žibintų šviesoje išvydau be galo mielą veidelį. „Neturi, kur nakvoti? Einame“, – sakau, ir ji nuėjo su manimi. Apėjome namą, užlipome į trečią aukštą, atsirakinau duris, o čia – didelis baisus katinas laukia. Katytė išsigando ir nenorėjo įeiti, bet paskui pasiryžo, šonu, šonu ir štai ji jau namuose. Meškis apuostė ją draugiškai ir pasiūlė savo dubenėlį su „traškučiais“. Ji valgo, o jis sėdi šalia ir žiūri. Ryte kažkiek paklausinėjau kaimynų, ar kas katytės nepametė, ir apsidžiaugiau, kad šeimininkai neatsirado, nes šį veidelį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio ir visai nenorėjau jos niekam atiduoti, o ir Meškis buvo labai patenkintas turįs draugę. Pavadinau ją Tigre, nes mokėjo baisiai urgzti ir šnypšti, buvo dryžuota, be to, vardas tiko prie „zoologijos sodo“ (kur meška, ten gali būti ir tigras). Buvo ji iš pažiūros prižiūrėta, net sterilizuota, tačiau iš jos elgesio galima buvo suprasti, kad kažkas baisaus atsitiko jos gyvenime. Ji neleisdavo paglostyti sau galvutės ar nugaros; tik pasmakrę galima buvo glostyti, nes išvydusi žmogaus ranką virš savęs ji susigūždavo iš baimės ir pradėdavo šnypšti. Jos negalima buvo paimti ant rankų ir pakelti. Negalima ir iki šiol. Pakeliama ji pradeda paniškai klykti, o paleista bėga slėptis ir dar ilgai nepatikliai žiūri į prisiartinantį žmogų. Slėpėsi ji ir padariusį mažą ar didelį „reikalą“ – visuomet tik šalia tam skirtos dėžutės. Rodos, ji buvo mušta, gal bausta už „netinkamą“ elgesį. Galiausiai pati jos staigaus atsiradimo gatvėje vidury nakties istorija verčia galvoti apie baisiausią – kad ją nešė, vežė ir išmetė iš pravažiuojančios mašinos. Rodos, viskas praeityje, bet baisūs prisiminimai jos neapleidžia iki šiol. Jos negalima nunešti pas veterinarą: susirgus, patiriamas stresas neleidžia jai sveikti (deja, turėjome ir tokią patirtį, ačiū Dievui, tada viskas baigėsi gerai), paniška baimė verčia pulti daktarus nagais ir dantimis (už ką buvo net veterinarės pavadinta „pikta mergina“). O štai ateinančių į svečius žmonių Tigrė nebijo, visada pirma atbėga jų pasitikti. Šiaip mūsų namuose negalima kelti balso, daryti staigių judesių, norint paglostyti katę, reikia jos atsiklausti, o sakyti jai galima tik švelnius ir labai švelnius žodžius.

Tigrė turi tankų kailį ir prabangią uodegą, mėgsta gulėti ant nugaros ir rodyti savo auksinį pilvuką ir visais atžvilgiais yra namų puošmena. Nuo to laiko, kai atsirado Tigrė, Meškio charakteris labai pagerėjo. Jie abu vakarais gražiai žaidžia, bėgioja vienas paskui kitą. Kartais Tigrė rodo šiokį tokį nepasitenkinimą, kai Meškis nori su ja pažaisti, o ji nori miegoti. Kartais Meškis rodo šiokį tokį pavydą dėl geros vietos šalia šeimininkės ar šiaip kur nors, kur jis pats norėtų atsigulti. Tuomet jis paprasčiausiai prieina ir išstumia iš ten Tigrę. Ji, rodos, pripažįsta jo viršenybę ir rimtų konfliktų niekad nekyla. Aš dėkinga, gyvendama su tokia suderinta „kailių kolekcija“.

Foto Saulė Adomaitytė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė