„Turėdama Šansą – aš pati laimingiausia šeimininkė pasaulyje.“

Jis mano sielos šuo, ne kitaip. Šiandien aš nuoširdžiai be galo dėkinga tam, kuris tą lemtingą dieną atsikratė šiuo ką tik gimusiu mažyliu. Buvo dar pati mokslo metų pradžia, rugsėjo vidurys – penkiolikta diena. Sirgau. Tą dieną nėjau į mokyklą, nes jau kelios dienos kaip kankino aukšta temperatūra ir kiti gripo ar peršalimo simptomai. Todėl su chalatu, susivėlusi ir apsikrovusi nosinaitėmis slampinėjau po namus. Tada visai netikėtai paskambino mamos draugė ir pasakė, kad jos dukra rado ką tik gimusį šuniuką tiesiog viduryje gatvės ir nežino, ką su juo daryti. Aš ekspromtu pasakiau, kad tuoj kam nors paskambinsiu ir gal rasime, kas galėtų pagelbėti. Bet iškart padėjusi telefono ragelį pagalvojau, kad juk tam šuniukui kuo greičiau reikia šildymo, maitinimo ir visokių kitokių procedūrų, supratau, kad pagalbos reikia čia ir dabar. Žinojau, kad tėvai man tikrai nepritartų ir jų reakcija turbūt bus net labai neigiama, bet mano širdis pirma manęs jau buvo nusprendusi, kad tą reikiamą pagalbą kaip tik aš ir galiu suteikti.

Nieko nelaukdama pasakiau, kad kuo skubiau atneštų man tą šuniuką, aš juo pasirūpinsiu. Aišku, šansų jam išgyventi buvo labai nedaug, nes jau buvo baisiai sušalęs. Bet su tėvų, draugų, artimų veterinarų bei veisėjų pagalba ir patarimais mano kovotojas išgyveno. Tokį vardą gavo irgi ne veltui, po šiuo vardu slypi jo istorija. Juk ŠANSAS VISADA YRA. Šis šuo nuo pirmų savo gyvenimo valandų mane išmokė, kad nesvarbu, kokios būtų nepalankios gyvenimo aplinkybės, mes visada turime turėti vilties ir kovoti. Taip jis išsikovojo savo gyvenimą. Šiandien, tai trejų su puse metų, suaugęs, kasdien su savais demonais kovojantis šuo. Deja, tie demonai iš praeities, atsinešti genuose. Yra tokių dalykų, kurių, kad ir kaip stengtumeisi, nepavyks pakeisti, bet, kad ir koks kartais piktas, neprognozuojamas ar išsigandęs jis bebūtų, man šis šuo reiškia daugiau, nei jūs pajėgtumėte įsivaizduoti. Į mano ir mano šeimos gyvenimus įsiveržęs visiškai netikėtai ir sugriovęs mano ilgamečius planus turėti Amerikiečių Stafordšyro terjerų veislės šunį. Turėdama Šansą – aš pati laimingiausia šeimininkė pasaulyje.

Be Šanso mūsų šeimoje gyvena dar vienas šuniukas. Tai tėvų numylėtinis – pinčeriukas Torres. Jis pas mus gyveno jau prieš atsirandant Šansui, pirmus keturis jo gyvenimo metus meile ir dėmesiu nereikėjo su niekuo dalintis, o tokio kaprizingo „įbrolio“ jis nei sapnuose turbūt nesapnavo. Abu šunys nemažai laiko praleidžia drauge, žaidžia, tačiau su mūsų priežiūra, nes Šansas mėgėjas visai iš niekur sukelti konfliktą. Šis šuo ne tik kad nekviestas įsiliejo į mūsų šeimą, bet ir pripratino mus prie visai kitokio gyvenimo tempo. Viską apibendrindama, norėčiau pasakyti, kad labai džiaugiuosi, jog tą 2014-ųjų metų rugsėjo 15-ąją dieną Dievas atsiuntė man tokį gyvenimo šansą, kartais net klausiu savęs, už ką gi Jis mane taip apdovanojo?

Kaip ir Šansas, katinas Laimis mūsų namuose nebuvo nei lauktas, nei planuotas augintinis. Tiesiog praėjusių metų vasaros naktį ėjau palydėti svečių iki kiemo vartelių ir belipdama laiptais išgirdau prislopintą trumpą kniaukimą. Iš pradžių pamaniau, kad tai mūsų katė Olia prašosi įleidžiama į namus. Bet išėjus į balkoną nieko nebuvo. Jau išleidusi svečius vėl užlipau į balkoną ir ėjau link savo durų, kai po balkono tvorele pamačiau kažką juoduojant. Pasilenkusi ir pašvietusi telefonu pastebėjau iš baimės susigūžusį, drebantį ir šnypščiantį labai mažą kačiuką. Paėmus į rankas jautėsi vien kauliukai, buvo beprotiškai išbadėjęs ir kūdas. Aišku viena, toje vietoje, kur jį radau, pats jis neatsidūrė, kažkas tiesiog juo taip atsikratė. Taigi su močiute nusprendėme, kad pasirūpinsime kačiuko būtinomis procedūromis, tokiomis kaip nukirminimas, nublusinimas, skiepai, ir ieškosime jam nuolatinių namų. Tada pagalvojau apie vardą, kadangi iš pradžių maniau, jog tai patelė, pavadinau Laime. Juk simboliškai gražu bus kažkam padovanoti juodą pūkų kamuoliuką laimės, ar ne? Bet vis dėlto, juk tai mūsų Laimė. Juk likimas ją atsiuntė į mūsų namus, o ne kažkam kitam. Nuodėmė būtų jos išsižadėti. Taigi Laimis papildė jau ir taip pilnas mūsų augintinių gretas. Kadangi gyvename nuosavame kelių aukštų name, tai katinų rezidencija – senelių aukštas. Mes jau su šunimis, o jie su katėmis gyvena. Iš viso bendrai per visą namą turime penkis gyvūnus: du šunis, dvi kates ir dar jūrų kiaulytę. Tai tiek apie mūsų vieningą ir pilnų pilniausią šeimą.

Fotografas Vytautas Stirbys

Tekstą redagavo Milda Bukantytė