Taigi. Katinas atsirado pas mus pirmasis. Kadangi jį paėmėme iš Špokiškio kaimo, tai ir pavadinome  – Špokiu. Tada, dar visai mažutėlis, jis augo paprasčiausiame tvarte, kartu su savo broliais, sesėmis ir kitais giminaičiais. Pas jo šeimininkus pirkome pieną, o katinukai vis sukosi aplink. Vienas iš jų, būsimasis Špokis sekė mus iki automobilio vis kniaukdamas. Šeimininkai atidavė jį mums su malonumu. Taip katinas Špokis pas mus gyvena jau penkti metai. Labai, labai geras ir ramus katinas namuose. Bet lauke tikras “atamanas”. Veja iš kiemo ne tik svetimus katinus, bet ir šunis. Kartais atneša mums “valgyti”. Pats jis mėgsta įvairias daržoves, ypač konservuotus kukurūzus ir žalius agurkus. Norint jį pakvieti iš lauko, nereikia šaukti kis-kis. Mes jam švilpiame ir jis atbėga.

Po katino, praėjus metams, į mūsų namus atkeliavo kalytė Bitė. Bitė dėl to, kad visa labai ruda ir netgi nosytė. Ją parsivežėmė iš kaimo kur vasarojame. Priklydusi kalytė po senu svirnu atsivedė šunyčių. Net devynis. Per vasarą jais rūpinomės. Tačiau atėjus rudeniui turėjome gryšti i Kauną, o kur dėti šuniukus? Taigi pasidalijome su draugais. Mes paėmėme keturis, tikėdamiesi greitai surasti jiems namučius. Turguje padovanojome vieną, internetu kitą, kaimynams trečią. O pačią mažiausią pasilikome sau. Taigi Bitė pas mus jau ketvirti metai.

Abu gyvūnėliai sutaria labai gerai: ėda iš vieno dubenėlio, miega ant sofos užpakaliukus suglaudę. Nors kartais ir jaučiasi katino “valdžia”. Abu bijo fejerverkų ir griaustinio. Nors tai ne taip jau dažnai būna, bet jie su mielu noru “slepiasi” pas mus lovoje. Beveik kiekvieną rytą.

Esame be galo laimingi juos abu turėdami ir labai juos mylime. Jei tik vyras leistų – turėtumėm jų ir daugiau.Tikiuosi, kad mūsų istorija padės nors vienam benamiui katinukui ir nors vienam šunyčiui surasti mylinčius šeimininkus ir jaukius namus. Jie atsidėkoja savo meile, prieraišumu ir begaliniu dėmesiu.

Fotografė: Rūta Karčiauskaitė