„Nors kelionė buvo ne iš lengvųjų, bet dabar esame laimingos kartu Lietuvoje.“

Nuo pat mažens augau kartu su šunimis. Vos sulaukusi 18 m. išvažiavau į Angliją ir pagyvenusi pusantrų metų be augintinų supratau, kad esu nelaiminga ir reikia kažką keisti. Vaikystėje turėjau  rotveilerių veislės šuniuką ir labai pamilau šitą veislę, todėl norėjau auginti būtent tokį šunį. Ilgai ieškojau kur įsigyti, kadangi ši veislė buvo traktuojama kaip labai agresyvūs ir pavojingi šunys, buvo nelengva. Kai pagaliau radau, labai apsidžiaugiau ir ilgai nelaukusi nuvažiavau apžiūrėti. Pasirinkti galima buvo iš trijų kalyčių, dvi buvo labai mielos ir draugiškos, bet įsimylėjau tik pamačiusi pikčiausiąją. Vos tik pabandžius ją paglostyti, ji man įkando. Mėgstu iššūkius ir stiprų charakterį, todėl po ilgų įkalbinėjimų pasiimti vieną iš draugiškųjų kalyčių, vis tik apsisprendžiau tvirtai išauklėti nenuoramą. Žinojau, kad rotveileriams reikia skirti ypatingą dėmesį, bet tai nei kiek neatbaidė. Savo Spartą išauklėjau ir dabar ji tikras mielumo įsikūnijimas, draugiška ir sutaria su visais. Tik, deja, kitų šuniukų mes nemėgstame.

Gyvenome Anglijoje su ja beveik 9 metus, bet visą laiką norėjau grįžti. Žinoma, stabdė tai, kad vežtis tokį didelį šunį nėra lengva, bet susikaupiau ir nusprendžiau, kad nieko nėra neįmanomo. Susikroviau daiktus ir išvažiavome. Reikėjo pasidaryti pasą ir susirasti vairuotoją, kuris mus nuvežtų iki Lietuvos. Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Nors kelionė buvo ne iš lengvųjų, bet dabar esame laimingos kartu Lietuvoje. Auginame dar du šunis, bet ir tai ne problema. Į lauką juos išleidžiame pagal grafiką. Negalėčiau net įsivaizduoti savo gyvenimo be jos arba to, kad palieku ją kažkam kažkur vien dėl to, kad keičiu gyvenamąją vietą. Šunys yra mūsų šeimos nariai, kurių mes nepaliekame vien dėl to, kad mums reikia kažkiek pakovoti ir išspręsti problemas. Kai priimi sprendimą auginti tokį šunį ar bet kokį kitą augintinį, sprendimas turi buti tvirtas ir iki galo. Dabar nei kiek nepatikėčiau žmonėmis, kurie emigruodami palieka šunis vien dėl to, kad negali jo pasiimti kartu – nesąmonė. Jei myli ir nori, viskas įmanoma.

Happis į mūsų šeimą atkeliavo beveik prieš 14 metų. Tą kartą mūsų kiemo girtuoklius, nešančius  mažutėlį šuniuką, pamatė mano mažoji pusseserė su kitais kiemo vaikais. Griebė jį iš rankų ir atnešė man, aišku, su perspektyva, kad daugiau jis niekada nebegrįš pas tuos žmones. Paėmusi į rankas tą mažutį, į vieną delną telpantį padarėlį supratau, kad daugiau niekam jo neatiduosiu. Tuo metu namie augo rotveilerio veislės kalytė ir buvo baisu, kad ji Happio nepriims, aišku, ir kiti šeimos nariai buvo prieš, tad reikėjo apsimesti, kad ieškome kitų šeimininkų. Bet po kiek laiko visi priprato ir pamilo Happį. Mūsų visų nuostabai Aina, mūsų rotveilerio veislės kalytė, taip pat susidraugavo su nauju šeimos nariu ir daugiau nebeliko jokių dvejonių, kad jis lieka mūsų namuose. Po poros metų mes netekome Ainos, o labiausiai liūdėjo Happis. Neištvėriau tokios netekties ir sumaniau, kad Happiui reikia naujos draugės. Taip mūsų šeimoje atsirado dar vieną mišrūnė – Čili. Iš pradžių sunkiai sekėsi, Happis nenorėjo jos priimti ir kovojo dėl dėmesio, kaip tik galėjo. Galiausiai apsiprato ir dabar draugiškai gyvena. Happiui jau 14 m., bet jėgų ir energijos turi ne ką mažiau nei tada, kai buvo jaunas šuniukas. Happis labai protingas, nereikia jokiu komandų, supranta viską kaip žmogus. Iki šiol visų mylimas ir globojamas.

Foto Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė