“Žmonių klaidas gali ištaisyti tik kiti žmonės, nes į gatvę išmesti gyvūnai patys savo likimo pakeisti negali.”

Kiek save pamenu, nuo pat vaikystės nesvajodavau apie veislinį gyvūną, visuomet laikiausi nuomonės, kad, jei mano namuose gyvens koks nors pūkuotukas, jis bus tiesiai iš gatvės ar gyvūnų globos namų. Pirmoji katytė iš gatvės atkeliavo dar mokyklos laikais, ji iki šiol gyvena tėvų namuose. Tai nereiškia, kad nevertinu veislinių gyvūnų, kiekvienam savo, tiesiog manau, kad daug prasmingiau suteikti namus tam, kas jų neturi. Juk lauke ar gyvūnų globos namuose gyvenantys keturkojai ten atsidūrė dėl to, kad jie ar jų tėvai kažkam tiesiog pabodo, gal krėtė per daug išdaigų. Žmonių klaidas gali ištaisyti tik kiti žmonės, nes į gatvę išmesti gyvūnai patys savo likimo pakeisti negali.

Vis pasvarstydavau, kad noriu auginti katę, tačiau ilgą laiką tam nesiryžau, nes tai – didelė atsakomybė, o sprendimas turi būti gerai apgalvotas. Tačiau kartą socialiniame tinkle „Facebook“ mano kolegė pasidalijo VšĮ „Kaimo grandinė“ nuotrauka, kurioje buvo pagalbos gydymui prašantis Mikutis. To kačiuko akyse pamačiau kažką, kas man nebeleido jo pamiršti, o liūdna ir sunki jo vaikystės istorija privertė mane norėti jam suteikti tokį gyvenimą, kuris padėtų jam amžiams pamiršti alkį, baimę, šaltį, kasdienę kovą už gyvenimą. Man gera žinoti, kad tas kadaise patyręs badą, siaubą, šaltį katiniukas nuo šiol visuomet bus saugus, sotus ir laimingas, o drauge su juo laiminga būsiu ir aš.

Mano Mikutis – triukšmingas išdaigininkas, mėgstantis pademonstruoti savo nagų aštrumą ir tai, kaip jie puikiai sminga į odą. Ar nors kartą, kai Mikutis trukdė man miegoti ar į mano rankas suleido nagus, pagalvojau, kad be jo būtų geriau? Niekada. Nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be to pūkuoto padarėlio, nors jis mano namuose gyvena vos daugiau nei tris mėnesius. Jam nereikia daryti nieko ypatingo, kad priverstų mane nusišypsoti, kartais jam pakanka tiesiog ateiti į kambarį. Jau nekalbu apie meilumo protrūkius man grįžus iš darbo, kai jis pasitinka prie durų. Katinai į namus visuomet įneša ypatingos auros, ramybės ir nuoširdžių šypsenų, džiaugiuosi, kad mano namuose to netrūksta.

Fotografė Elena Rutkauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė