„Kiekvieną rytą mane pasitinka besišypsantis snukutis suglaustomis ausimis, rytais įslenka į lovą ir miega šalia.“

Apie šuniuką svajojau nuo pat mažumės, bet vis iš tėvų išgirsdavau – kai gyvensi atskirai, turėsi pati rūpintis, tada ir galėsi auginti. Liūdna buvo vaikystė, teko džiaugtis tik žiurkėnais ir jūrų kiaulytėmis. Pasibaigusi mokslus, atsikrausčiau į Vilnių, buto draugė jau turėjo šunį, tad savo svajonę teko atidėti vėlesniam laikui. Pakeitus buto draugę, ši nelauktai gavo dovanų mažą benamį kačiuką, taigi šuniukas vėl liko tik mintyse, bet… Ieškojome naujo buto ir šeimininkų paklausus, ar galiu įsigyti šunį, gavau teigiamą atsakymą! Pagaliau! Įsikėlusi į naują butą, apsidėliojau daiktus ir kitą dieną parsivežiau JĮ – mažą džiaugsmelį į namus. Draugės katinukas nebuvo labai patenkintas.

Visada patiko samojedai, aviganiai, bigliai, bet vis tik širdį spausdavo benamiai šuneliai, kurių niekas nemyli. Tad galvojau, kad nors vienam iš jų duosiu šiltus namus ir savo meilę. Skelbimuose ieškojau vidutinio sudėjimo šuns ir pamačiau VšĮ „Kaimo grandinė“ skelbimą. Už akių užkliuvo šunelis margu kailiuku, juodu snukučiu ir gailiomis akimis. Supratau – tai JIS! Buvo 2016 m. spalio 30 d., susitariau, kad po darbo atvažiuosiu šunelio. Nuvažiavusi į Naująją Vilnią pamačiau dviejose būdose besiglaudžiančią mama su 5-6 šuniukais. Pamačiusi mažus keturkojus, iš džiaugsmo pamiršau apie automobilį, kuriame palikau įjungtas šviesas ir dėl to išsikrovė akumuliatorius. Laimei, geri žmonės pagelbėjo. Radau tą patį šunelį, kurį mačiau nuotraukoje, jis buvo vienintelis ilgaplaukis patinėlis. Buvau pasiėmusi dėžę, bet jis buvo didžiausias savo vadoje ir į ją netilpo (svėrė 7 kg). Visą kelią važiuojant namo mažylis drebėjo, supykino vargšelį, paskui visą naktį miegojo nekrutėdamas, o aš visą naktį nemiegojau – tikrinau, ar kvėpuoja.

Esame jau pusę metų kartu, sveria mano dičkis beveik 20 kg, buvo visko, sugraužtų šlepečių, nudraskytų tapetų, pažymėtų kampų. Bet… Kiekvieną rytą mane pasitinka besišypsantis snukutis suglaustomis ausimis, rytais įslenka į lovą ir miega šalia. Jis mano paguoda po sunkių darbo dienų, pašalina stresą, džiugina kiekvieną dieną. Esu labai laiminga turėdama Ramzį!

Foto Sandra Tamošiūnė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė