“Dar nesutikome nei vieno žmogaus, į kurio širdį Tora neprisibelstų savo nuoširdumu ir visada puikia nuotaika.”

Jos istorija nuo kitų skiriasi nebent tuo, kad nepaisant visų skriaudų, išdavysčių ir negandų, ji taip ir neišmoko pykti, nepasitikėti ar būti nors truputį atsargesnė su mumis, dvikojais. Tora, kai buvo mažytė, valkatavo Marijampolės gatvėse, glaudėsi prie benamių, kurie būdami geros nuotaikos ją pamaitindavo, o supykę paspirdavo. Bet tai mažajai dažniausiai buvo nė motais… Kitokio gyvenimo ji nežinojo, kaip ir niekas nežinojo, nei kada, nei iš kur ji atsirado.

Vieną dieną ją pastebėjo Marijampolės „Beglobio“ savanorės ir taip ji atsirado savanorės namuose. Netrukus ji buvo pastebėta ir išvažiavo į naujus namus. Tačiau vėl buvo išduota ir palikta likimo valiai nepavydėtinomis sąlygoms, nes naujasis šeimininkas išvyko į užsienį, o Torai vietos kartu neatsirado. Laimingo atsitiktinumo dėka ji vėl sugrįžo pas savanorę. Ir šįkart ji jau pati susirado namus, tiesiog įšoko į sesers automobilį, pasislėpė giliausiame kamputyje ir atsisakė išlipti.

Praėjo jau treji metai nuo tada, kai ši keistos išvaizdos atlapaširdė atsirado mūsų šeimoje. Ji nepaprasta, nes net turi draugų, kurie atvažiuoja iš Kauno jos aplankyti, vežasi atostogų ir į šunims draugiškas kavines. Dar nesutikome nei vieno žmogaus, į kurio širdį Tora neprisibelstų savo nuoširdumu ir visada puikia nuotaika. Jai patinka važiuoti į darbą, bėgioti laisvai, bet džiaugiasi, ir kai prisegi pavadėlį. Ji mėgsta važiuoti automobiliu, o dar labiau – traukiniu. Jai tiesiog viskas patinka, ji visur keliauja kartu. Ir tikrai žinau, kad ji daugiau niekada nebebus išduota. Ji mūsų Tora su didelėmis ausimis ir dar didesne širdimi.

Tekstą redagavo Milda Bukantytė

Foto Greta Kniežaitė – Novikovienė