“Visur jo pilna – murkiančio, mėgstančio pasnausti, besilepinančio prieš saulytę ar tįsančio ant palangės.”

Visada norėjau turėti katiną – būtinai rainą, ilga uodega ir stambų. Tokį, kaip vaikystėje močiutė augino kaime, kuriame su broliu praleisdavome visas vasaras. Bet priežasčių neturėti atsirasdavo visada. Tai laikyti nėra kur  – nuomojamame bute negalima, tai darbų gausa, o ir keliauti mėgstame – negi vargšas gyvūnėlis tupės namie vienas. Taip svajonė ir liko tik svajone. Bet kartais pats gyvenimas ima ir sudėlioja viską į savo vėžes. Taip jau atsitiko, kad sušlubavus sveikatai teko sulėtinti tempą, žinojau, kad daug laiko teks praleisti namie, o ir butas jau savas. Neliko jokių kliūčių! Na, tik viena – įtikinti draugą, kad katinėlis mums būtinas. Kad pasiimsiu iš prieglaudos, net neabejojau, o kaip kitaip? Taip norėjosi išgelbėti nors vieną paliktą ir niekam nereikalingą padarėlį. Taigi, susiradusi Kauno gyvūnų prieglaudos puslapį, pradėjau paieškas. Nuotraukų gausa nustebino – kiek jų buvo daug, įvairiausių spalvų, mažų, vyresnių, suaugusių ir visi jie ieškojo šeimininkų. Saviškį radau greitai! Tikrai išskirtinis, pamaniau. Rainas, nemenkas, žvilgsnis toks protingas, tik gaila, kad labai liūdnas. Nuotraukoje nufotografuotas su šuniu – dar ir drąsus, pagalvojau. Katinėliui buvo 6 mėn. ir vardą jau turėjo – Tutis. Beliko draugą įtikinti! Vis rodydavau kačiuko nuotrauką ir pasakodavau, koks jis gražus, protingas ir t. t. O mintyse galvodavau, kad tik niekas kitas jo nepaimtų. Ir man pavyko! Šeštadienį jau aštuntą ryto skambinau laikinai Tučio globėjai tartis, kada galėčiau atvažiuot pasiimti SAVO katino. Ne pažiūrėti, ne aplankyti, o pasiimti. Visam laikui. Nes tai buvo mano katinėlis – žinojau tai.

Mūsų namuose Tutis tapo Tucka (dar priklausomai nuo situacijos: Tuckanas, Tuckalas, Tuckis, Tuc) – lėtas, tingus, labai mėgstantis pamiegoti ir paėsti, be galo draugiškas ir prieraišus. Žaisti? Na, ką jūs! Ne, tai ne jo darbas, nebent penktą ryto pagainioti kamuoliuką arba „gaudyti“ mūsų miegančių iškištas kojas lovoje. Murkti? Taip! Čia jo mėgstamas darbas visur ir visada. Tik paglostykite prieš tai ir prašom! Miaukti? Jei paryčiais ar reikalaujant maisto – tada visada! Dar Tucka negali atsispirti gėlėms – skintoms rožėms, kardeliams, įvairiems pievų žiedams, o užvis labiau – tulpėms. Kambarinių gėlių pas mus nedaug, tad ramu: kaktusas apsigynė spygliais, na, o pinigų medis gyvas, bet šiek tiek skylėtas. Kaip ir kiekvieno vidutinio lietuvio biudžetas. Kitas Tuckos hobis – gaudyti muses ir visus kitus skraidančius objektus, kurie netyčia atsiduria namuose. Tada viskas pasikeičia. Iš tinginiuko katinas pavirsta į grobio ištroškusį žvėrį! Gražu stebėti tas gaudynes, į kurias kartais ir man tenka įsivelti. Na, jei tai širšė, stengiuosi išleisti, kol neįgėlė mano medžiotojui. Yra dar daug visokių linksmų istorijų, nutikimų, kurių kaltininkas mūsų Tuckutis, bet negi viską papasakosi.

Mes jau metus kartu. Aš, Donatas ir Tucka. Ir mano draugo širdį rainasis spėjo pavergti. Nesigailėjau nei akimirką dėl savo sprendimo. Tiesą sakant, nemaniau, kad katinai gali būt tokie meilūs, draugiški, supratingi, prieraišūs ir dėkingi. Visada atrodė priešingai: kad jie mėgsta laikytis atokiau nuo žmonių, stebėti viską iš šalies, nesivelti į dideles draugystes. Bet tik ne Tucka. Jis visada namuose yra dėmesio centre ir įvykių sūkuryje! Kur aš, ten ir jis, kur maistas, ten ir jis, kur smagi kompanija – ten ir jis. Žodžiu, visur jo pilna – murkiančio, mėgstančio pasnausti, besilepinančio prieš saulytę ar tįsančio ant palangės.

Ir nežinia, kam labiau pasisekė, ar Tuckai, ar man, kad ėmėme ir susitikome vieną dieną. Greičiausiai abiems.

Fotografė Rūta Karčiauskaitė

Tekstą redagavo Milda Bukantytė